Vaidas Šalaševičius, TS-LKD narys, UAB „Justicija” direktorius,
Darbo biržoje kasmet registruojantis vis daugiau teisės diplomą turinčių absolventų, švietimo sistema kritikuojama, kad ji priruošia niekam nereikalingų specialistų ir nesiima jokių veiksmų, siekdama mažinti stojančių į teisės mokslus ir bedarbių su teisininko kvalifikacija.
Oficiali ir vieša darbo biržos informacija rodo, kad jau antrus metus iš eilės tarp darbo ieškančių absolventų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, teisininkai vieni iš pirmaujančių.
2015 metais sausio-liepos mėnesiais biržoje užregistravo 214, 2014 metais – 237 ką tik diplomus gavę teisininkai. Darbo pasiūlymų skaičius jiems nedidelis, todėl patirties dar nesukaupę jaunieji teisininkai dažnai priversti ieškoti darbo ne pagal specialybę.
Dažnai kalbama, kad teisininkais perpildyta rinka yra tik universitetų ir kolegijų klaida, bet aš manau, kad tam turi įtakos ir valstybės politika formuojant „krepšelius“ ir socialinėms programoms skiriamas finansavimas.
Be to, formuojant išskirtinai teisės krypties studijų programas studentai dažnai suklaidinami, nes jie įsivaizduoja, kad baigę teisės studijų programas, su įgytu teisininko išsilavinimu galės tapti tik teisinių profesijų atstovais, todėl dėl didelės konkurencijos darbo rinkoje arba pačiam nepatikusios specialybės, darbo rinkoje lieka niekam nereikalingi, dažnas iš jų pasirenka emigranto kelią.
Iš dalies sutinku su darbdaviais, kurie sako, kad mokyklos parengia per daug socialinių mokslų specialistų, tarp jų ir teisininkų, o ir jų žinios esą per daug teorinės, tad darbdaviams ką tik studijas baigę teisės ir kitų socialinių mokslų specialistai nėra patrauklūs.
Tačiau aš pridurčiau, kad gerų, savo sritį puikiai išmanančių teisininkų nėra per daug.
Turiu omenyje ne bendro profilio teisininkus, vienodai gerai išmanančius tiek baudžiamąją, tiek plačiąją civilinę ar verslo teisę (jų gal ir yra per daug), o daug siauresnio profilio teisininkus, gerai išmanančius draudimo, pervežimo ar transporto, mokesčių, viešųjų pirkimų ar ypatingai teisės sritis, kur vyrauja naujos technologijos ir numatomos plačios jų pritaikymo galimybės versle ar valstybinėse institucijose.
Tai ir visas IT sektorius, nauji biotechnologijų procesai, sparčiai besivystančio dirbtinio intelekto taikymo galimybės: nuo elementariausių jau Lietuvoje naudojamų vis atsinaujinančių telekomunikacinių priemonių, interneto technologijų ir įvairių kitų naujausių technologijų.
Todėl dalis realizuojamų teisės studijų programų sąrašo, mano nuomone, turi atsinaujinti ir keistis atsižvelgiant į stojančiųjų, verslo bei darbo rinkos poreikius. Universitetuose ir kolegijose turėtų atsirasti daugiau specializuotų teisės profilio studijų programų.
Jose turėtų būti daugiau orientuojamasi į informacinių ir internetinių technologijų sritį, teisės ir verslo administravimo kryptį, daugiau dėmesio skiriant mokesčių teisei ir viešiesiems pirkimams.
Regioninėse aukštosiose mokyklose reikėtų atsižvelgti į regiono ūkio (transporto, statybos, gamybos, jūrininkystės ar kt.) sektorių poreikius, į regionuose besiplečiančių laisvųjų ekonominių zonų ir jų klientų poreikius. Apskritai socialinių mokslų srities studijų programos turi atspindėti paslaugų verslo, socialinių ir teisinių institucijų, kultūros ir švietimo reikmes.
Laisvųjų teisinių profesijų atstovų, tokių kaip advokatai, verslo teisininkai ar apskritai teisininkų tapimą įmonių ar įstaigų vadovais ar sėkmingais verslininkais lemia išskirtinių teisės sričių išmanymas bei gilinimasis į dar siauresnes teisės ar verslo sritis, o ypatingai tas, kurios persipina su IT sektoriumi ir kitomis naujausiomis technologijomis. Šių sektorių perspektyva Lietuvoje ar net visame pasaulyje jau niekam nekelia abejonių.
Čia taip pat reikėtų pabrėžti, kad labai svarbūs ir pačios asmenybės kūrybiniai gebėjimai, išskirtinės žinios bei aktyvumas, kuris, mano nuomone, gali būti formuojamas jau aukštojoje mokykloje.
Per daugelį metų įprastinės teisės studijų programos universitetuose tikrai įrodė, kad Lietuvos mokslo įstaigos geba parengti gerų teisės specialistų, aukštos kvalifikacijos praktikų teisėjų, prokurorų, advokatų, tyrėjų, kitų profesionalų teisininkų ar net teisininkų mokslininkų.
Šioje vietoje keliu klausimą, tokiam dideliam kiekiui absolventų renkantis ir sėkmingai baigiant teisės studijas, ar nevertėtų, tam tikram kiekiui aiškiai neapsisprendusių jaunuolių, pasiūlyti jiems naujus programų modulius?
Jų neįspraudžiant į jau sukurtus ir įprastus teisininkų rengimo rėmus, o su labai aiškiai išryškintomis specializacijomis, kreipiant juos ne tik į teisės kryptis, bet atsižvelgiant į jų pačių ir verslo poreikius, dubliuoti su verslo administravimu, personalo valdymu, viešaisiais pirkimais, darbų sauga, informacinėmis technologijomis ar kitomis inovatyviomis studijų kryptimis.
Tokiu būdu, suteikiant teisininko specializaciją, studentas būtų priartintas prie verslo praktikos, inovacijų ir technologijų ir jam būtų suteiktos išskirtinės kompetencijos leisiančios jam pasirinkti nebūtinai teisininko profesiją, sėkmingą karjerą įmonės, ar įstaigos vadybos srityje, socialinėje ar politinėje lyderystėje, o gal apskritai sukurti savo verslą.
Tarp teisininkų dažnai sakoma: iš teisininko gali būti virėjas ir padavėjas, prekybininkas ir vadybininkas, direktorius ir verslininkas, politikas ir menininkas, tačiau šių sričių specialistai be teisinio išsilavinimo tapti teisininkais negali, kad ir kaip norėtų.