Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko aktorės, režisierės, teatro pedagogės Elenos Savukynaitės jubiliejinis vakaras. Vakaro herojė į susirinkusiuosius kreipėsi: „Aš atvirom akim pasauly gyvenau, jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau, septynias dešimtis dvejus metus galvojau – ir supratau: žinau, kad nieko nežinau“, nes, pasak Elenos, šis Omaro Chajamo Rubajatas tarsi jai skirtas.
Viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius džiaugėsi, kad Elena nuolat sugrįžta į Senąją Varėną, turi dovaną – turėti, duoti, dalintis, būti kviečiama ir „įlįsti kur nereikia“, todėl jau šeštus metus aktyviai dalyvauja Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio veikloje, yra vertinimo komisijos narė, apdovanota festivalio ženklu „Dalios Žvaigždė“.
Aktorės, režisierės, pedagogės nueitą kelią atspindėjo virtuali paroda, kurią pasikeisdami komentavo E. Savukynaitė ir E. K. Krupovičius. Dalyviai sužinojo, jog beveik visą vaikystę Elena praleido Senojoje Varėnoje, čia baigė vidurinę mokyklą ir trejus metus dėstė aritmetiką, piešimą, zoologiją. Su Dalia Tamulevičiūte susidraugavo studijuodamos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. „Kai tapome kurso draugėmis 1963 m., dvi dzūkelės iš Varėnos taip ir sulipom. Visur ėjome kartu – ir į paskaitas, ir į spektaklius ar koncertus. Į Varėną dažniausiai grįždavome autobusu, savaitės pabaigoje, po paskaitų, pavakariais. O štai į Vilnių ankstyvais pirmadienių rytais tekdavo vykti traukiniu. Abi gyvenome Senojoje Varėnoje, o nedidelė geležinkelio stotis buvo Antrojoje Varėnoje. Penktą ryto susitikdavome populiarioje mūsų miestelio vietoje – prie paminklo Vytautui Didžiajam. Nors skulptūra buvo nudaužyta, likęs tik postamentas, vis tiek visi jį vadino Vytauto paminklu. Penkis kilometrus pėsčiomis eidavome į Antrąją Varėną. Per miškelį, per tiltelius – iš pradžių Varėnės upelis, tada Derėžnyčios upeliukas. Jau bėgam uždususios, nes girdime artėjančio traukinio dundesį. Tada plentu nevažinėjo tiek daug automobilių, todėl garsas sklisdavo iš labai toli, o mes labiausiai bijojome, kad pavėluosime. Šeštą valandą įsėsdavome į traukinį, pusę aštuonių būdavome Vilniuje, tada sausakimšu troleibusu vykdavome į Konservatoriją ir – tiesiai į šokio paskaitą“ (Patirčių realizmas, 2011, p. 19-20). Po Konservatorijos sekė dvidešimt septynerių metų kūrybinės veikos (Kauno ir Klaipėdos dramos, Kauno pantomimos teatruose, liaudies operoje, saviveiklos kolektyvuose, Mokomajame teatre ir kt.), dvidešimt dviejų – teatro pedagogės (išugdyta per 500 absolventų), aštuonerių – mokslinės veiklos kelias (suteiktas pedagoginis docentės vardas).
Vakaro metu skambėjo poezijos posmai, dainos, kurias atliko Elenos dukra – aktorė Kristina Savickytė-Damanskienė, anūkė Gabija, sūnus – aktorius Henrikas Savickis, buvusi Elenos kursiokė – aktorė Dalia Jankauskaitė.
Gražaus jubiliejaus proga Eleną Savukynaitę sveikino Seimo narys Vidas Mikalauskas, Varėnos meras Algis Kašėta, Teatrų festivalio komisijos atstovai: teatralai Algimantas Pociūnas, Irena Maciulevičienė, Varėnos r. savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Regina Svirskienė, pedagogės Gailutė Giedraitienė, Joana Grigaitienė, šeimos nariai, draugai.
Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė
