Kovo 9 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje paminėtas Varėnos krašto metraštininko, žurnalisto, istoriko, knygų autoriaus Vytauto Valentino Česnulio 80-asis jubiliejus.
Varėnos viešosios bibliotekos darbuotoja Laimutė Cibulskienė apžvelgė Vytauto Česnulio gyvenimo ir kūrybos kelią. Vakaro herojus gimė 1936 m. vasario 14 d. Moliadugnyje. Baigęs pradinę mokyklą gimtajame sodžiuje, toliau mokėsi Varėnos I vidurinėje mokykloje ir Vilniaus universitete. Kurso draugus stebino žiniomis apie gimtojo kaimo istoriją, jo žmones. 1959 m. baigęs žurnalistiką, dirbo žurnalų „Komunistas“, „Mokslas ir gyvenimas“, „Gyvenimas – mokykla“ redakcijose, net 29 metus skyrė darbui Lietuvos televizijoje ir radijuje. Mėgstamiausios temos – kultūra, istorija, kraštotyra, bažnyčios. Išėjęs į pensiją, Vytautas daug laiko praleidžia archyvuose, renka medžiagą ir rašo knygas. Retas kuris rajonas gali pasidžiaugti turįs kraštietį, išsamiai aprašantį gimtąjį kraštą, visą medžiagą pagrindžiantį archyvinių dokumentų analize. Istorinę išliekamąją vetę turinčius straipsnius spausdina laikraštis „Voruta“. Laimutė apžvelgė V. Česnulio knygas „Iš Varėnos II parapijos ir Vilniaus arkivyskupijos istorijos“, „Senoji Perlojos bažnyčia“, „Moliadugnis ir jo apylinkės“, „Varėnos krašto šauliai 1919–1940“, „Perlojos bažnyčios“, „Poringė apie Mergežerio sodžių“ „Varėnai 150 metų“, „Kalesninkų parapijos atgimimas“, „Nutilę varpai“, „Senajai Varėnai 600” (Vytautas šio leidinio bendraautorius), pasidžiaugė, kad V. Česnulis bendradarbiauja su bibliotekos kraštotyrininkais, konsultuoja juos, pataiso klaidas, dalyvauja renginiuose.
Renginio herojus sakė knygas pradėjęs rašyti iš nuobodulio. Archyvuose radęs tokių įdomybių, po 200 metų neliestų. Faktų apie Varėną, kunigus nepagražinęs. Autorius prisipažino, kad knygose pasitaiko klaidų, tačiau skaitytojai jo nekritikavo. Dar laukia apie 20 bylų apie Senąją Varėną.
Varėnos rajono savivaldybės mero Algio Kašėtos teigimu, jį ir vakaro herojų jungia bendras pomėgis – istorija. „V. Česnulis – žmogus, kuris itin detaliai žino gimtojo krašto istoriją, yra labai kruopštus, daug dirba negalvodamas apie honorarus, o todėl, kad jam patinka. Mus vienijo kaimynystė – Mergežeris ir Moliadugnis yra kaimyniniai kaimai, turintys sąsajų. Įdomu klausytis apie mūsų senelių ryšius. Knygą „Poringė apie Mergežerio sodžių“ turėjom parašyti kartu, tačiau aš buvau labai užimtas ir V. Česnulis darbą atliko pats, man beliko padėti išleisti leidinį. Vytautas domisi archyviniais Merkinės bažnyčios dokumentais, bažnyčios istorija nuo 16 a., kol turim Vytautą, galim tikėtis didelių staigmenų“, – pasakojo A. Kašėta.
Vytauto Česnulio vaikystės draugė, kilusi iš to paties Moliadugnio kaimo, mokytoja Marcelė Barišauskienė, džiaugėsi, kad jie abu kaimo šviesuoliai, pirmieji baigę gimnaziją. Vytautas labai gabus, dar prieš mokyklą išmoko skaityti ir rašyti. Tėvų nupirktų lietuviškų laikraščių paraštes išmargindavo savo mintimis, pastabomis. Kaimo žmonės juo didžiavosi, manė turėsią savo kunigą. „Dabar suprantu, kodėl Vytautas tiek daug rašo apie bažnyčias ir kunigus“, – juokavo mokytoja.
Buvęs kurso draugas, Lietuvos sporto žurnalistas Virgilijus Mundrys apibūdino Vytautą kaip ramų, pedantišką, itin kruopščiai, be klaidų rengusį laidas Lietuvos radijuje, siūlė jam suteikti miesto garbės piliečio vardą, „jo savybė – išsėdėti archyvuose yra įgimtas bruožas“, – sakė svečias. Brolis Rimas džiaugėsi Vytauto pasiekimais, ypač knyga apie Moliadugnį, kurios viršelyje – jų gimtasis namas, šeimos geneologiniu medžiu, siekiančiu 18 amžių. Laikraščio „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius liudijo, kad Vytautas dirba Lietuvai, tautai, šiuolaikinei politikai, jo straipsniai ir knygos – ypatingos vertės. Vytautas darbštus, rašo ir rašo, o „Voruta“ tris kartus lėčiau spausdina. Jau dabar „Vorutos“ portfelyje yra medžiaga apie 12 Trakų bažnyčios kunigų, knyga apie kunigą Klemensą Maliukevičių, kuris palaidotas Valkininkuose, studijuojama 600 metų Trakų bažnyčios istorija. Tautodailininkas Algirdas Juškevičius priminė, kad Vytautas nemažai puslapių paskyrė Girežerio kaimui, belieka užrašyti senųjų girežeriečių atsiminimus, tautosaką, surinkti senas nuotraukas, kad knyga būtų išsamesnė.
Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė
