Apie tapatybės klausimus ketinau rašyti jau anksčiau, kai dar nebuvo tokia aktuali pabėgėlių priėmimo problema. Tad teks tapatybės temą aptarti nuomonių apie pabėgėlius apsuptyje.
Šiandien visuomenė ir politikai pabėgėlių klausimu pasidaliję į dvi dalis. Įsiklausyti vieni į kitų nuomonę nelabai linkę. Kai kurie net kraunasi politinį kapitalą, kas labiau užkabins galimą rinkėją artinantis Seimo rinkimams.
O pirmiausia ne apie pabėgėlius, o apie savą gražų, ar nelabai, kiemą. Turistine prasme būtent šalies išskirtinumas yra tas bruožas, kuris pritraukia keleivius. Suprantama yra ir kitas kelias: pristatyti viešnamių, lošimo namų, vilioti pigiu alkoholiu ir kitokiomis palaidumo priemonėmis. Bet atsakingiems žmonėms, akivaizdu, kad tai ne tas pasididžiavimą teikiantis būdas. Neretai sakoma, kad lietuviai dar tinkamai neišnaudoja savo geografinių ypatybių, kaip, pavyzdžiui kinai, kurie net iš bereikšmių dalykų sugalvoja padaryti verslą, pateikti kaip turistinį objektą.
Šie metai – Etnografinių regionų metai. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas buvo neatsiejamas nuo žalios, tautiškai susivokusios Lietuvos puoselėjimo. Prasidėjo nacionalinių ir regioninių parkų kūrimas, kuris šiandien jau yra išaugęs į gražų įvairovės medį. Tai gražu, bet yra ir kita vidinė pusė.
Europos Sąjungos pinigais regioniniai miesteliai sutvarkyti, gatvėse sudėti nauji grindiniai, neretai išvysime renovuotą mokyklą, kuri beje, jau uždaryta. Bet jei nėra žmonių, kas tais grindiniais ir naujai pasodintais medeliais grožėsis ir rūpinsis – kam tos ES milijoninės investicijos? Ar tik alkoholio padauginantiems susėsti ant brangių suoliukų? Ar tam, kad kažkas pasakytų, kiek iš Europos Sąjungos gavome pinigų? Esame amžinai skolingi, nupirkti, negalime išsakyti savo nuomonės, ginti savų interesų, nes tokie milijardai pas mus atkeliavo. Svarbiausia ne kiek įsisavinta pinigų, bet kiek pasikeitė žmonių savimonė, laimės jausmas, žmonės žvelgia į ateiti, gimdo ir augina vaikus čia, Lietuvoje, sukuria unikalius versliukus, imasi iniciatyvos kurti visuomenės gerovę, kultūrą. Ar didžiuojamasi savo šalimi, kraštu, gyvenviete? Dažnai pastebimas tik nepilnavertiškumo jausmas, kuris gena į užsienį laimės ieškoti.
Kad paprasta Lietuvos gyvenvietė gali kažkuo sužibėti, tapti traukos centru, rodo jau visiems žinomi Naisiai (Šiaulių raj.). Naisiuose nekilnojamas turtas kelis kartus brangesnis nei kur kitur panašioje vietoje. Bet net ir už brangiau nelabai yra parduodančių. 15 km. spinduliu nuo Naisių parduodantys namus net nurodo, kad šalia yra Naisiai. Gyvenvietės puoselėtojas Ramūnas Karbauskis juokauja, kad tuo galėtų naudotis ir Šiauliuose parduodantys nekilnojamą turtą, nes ir jie yra už 15 km. nuo Naisių.
Didžiavimosi savo tapatybe, kraštu mūsuose trūksta. Nuosaikus tautiškumas, be ekstremistinio nacionalizmo apraiškų, labai sveikas dalykas.
Tačiau tapatybė taip pat yra kažkiek kintanti arba suformuojama kitų istorinių veiksnių. Juk Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir tautiniu pagrindu sukurta tarpukario Lietuva turėjo skirtingas tapatybes. Regionai taip pat net teritoriniu požiūriu savo ribas kažkiek keitė. Dalis šiandieninių žemaičių gyvena kuršių žemėse, o kažkada žemaičių žemės buvo tos, kurias šiandien sunkiai pavadintum Žemaitija. LDK taip pat daugiausia užėmė teritorijos, kuri nebuvo lietuviška. O tuo tarpu tarpukariu, būtent daug etnografinių žemių buvo ne Lietuvos teritorijoje.
Galima prisiminti ir inteligentų rimtus svarstymus, kad Nepriklausomą Lietuvą reikia kurti kartu su Latvija. Juk, pavyzdžiui, žemaičių ir latvių kalbos turi nemažai panašumo. O kai lietuvis iš kito krašto atvyksta į Žemaitiją neretai nesupranta ką pasako žemaičiai.
Apie tai čia užsimenu todėl, kad pastebėjus, kaip gražu yra kuo daugiau skirtingų tapatybių, bet kartu, kad jų nereikia per daug užakcentuoti, jos yra kintančios. Tiek tautiškumas, tiek valstybingumas yra istorijos proceso dalykas, o ne šventas savaime. Pagrindinė vertybė yra pats žmogus su savo tapatumu, išskirtinumu, bendrumo jausmu, pakantumu ir gebėjimu džiaugtis kito kitoniškumu. Sveikos visuomenės siekis – vengti visų suvienodinimo, kuo grasina vadinamasis globalizmas – užtušuojantis žmogaus tautinius, religinius atspalvius, padarantis tik ekonominiu vienetu.
Litas – ekonominis, valstybinis, tautinis simbolis. Litas tikrai ne kažkokia šventybė, bet savos valiutos atsisakymas, akivaizdu, kad yra ir dalies tapatybės praradimas. Tas pat pasakytina ir apie kalbą. Ją patys prarandame masiškai organizacijų ir įmonių pavadinimus pavadindami angliškais ar dar kokios kitos kalbos pavadinimais, bet ne lietuviškais.
Šiame kontekste pažvelkime ir į pabėgėlių problemą. Pirmiausia apie pačią nuomonių išsakymo kultūrą. Siektina kitokį požiūrį priimti su kritiškumu, bet ir pagarbiai. Nekalbant apie tai, kad neretai kritikuojamos ne idėjos, bet niekinamas asmuo dėl savo tapatumo, požiūrio. Patyčių apstu net kai kurių apžvalgininkų tekstuose, kuriuos publikuoja lankomuosiuose interneto puslapiai.
Svarbiausia žmogiškumas, o ne įgimta ar įgyta tapatybė – tautinė, religinė, tačiau žmogiškumas ir reiškiasi, atsispindi tose tapatybėse.
Paprastas žmogiškumas reikalauja pasirūpinti dėl karo, stichinių nelaimių atsiradusiais pabėgėliais. Tačiau akivaizdu, kad yra dvi pusės: šiandien po karo pabėgėlio skraiste ar nesislepia tiesiog gero gyvenimo ištroškę žmonės, turintys išmaniuosius telefonus, niekinantys jiems pateikiamą maistą, spardantys vandenį, pykstantys, kad pasirodo negalima šiaip be jokių dokumentų pereiti sienos.
Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federika Mogerini teigia, kad pabėgėliai bus ilgalaikė problema. Sutinku, tai tik pradžių pradžia. Jei taip paprastai „pereina“ Šengeno siena šie karo pabėgėliai, šiuo precedentu galės naudotis ir kiti įvairių vietinių konfliktu pretekstu ekonominiai pabėgėliai.
Pažvelkime paprasčiausiai į Pasaulio žemėlapį: Afrikos, Azijos žemynus – teritorijos, o tuo labiau, žmonių skaičiaus prasme. Koks žmonių prieauglis numatomas ten ir koks, žvilgterėjus atgal, Europoje prieauglis, senųjų europiečių sumažėjimas įvyko per 20 metų (neskaičiuojant jau imigrantų sparčios populiacijos). Trumpai gyvenau Afrikoje, viename kaime, kuriame 20 tūkstančių gyventojų, miestai taip pat perpildyti. Galima pasakyti – žmonių tiršta ir daugybė apie galimybę išvykti į kokią turtingą šalį svajoja kaip apie dangų. Europa, JAV yra dangus, su kuriuo jie susipažįsta televizijos pagalba. Gyvenau kaime, kur nėra elektros, tačiau televizoriai yra maitinami akumuliatorių srove. Ten jie mato tą „dangaus“ gyvenimą. Ir dėl šio rojaus jie pasiruošę viskuo rizikuoti.
Kai kurios šalys įveda bent kai kuriuos kultūrinius, religinius apribojimus, kokius pabėgėlius priimti, kad būtų aišku, ką priima į savo tarpą. Lietuvą greitai užvaldys atėjūnai – taip gali teigti tik populistai. Tačiau kultūrų, tikėjimo sankirtos problema tikrai ne šiais ir kitais metais, bet po 10, 20 metų tai tikrai galima, kai galiausiai savo ekonominiu lygiu pradės tenkinti imigrantus ir Lietuva. Dabar net ir turtingesnės šalys nei Lietuva jų netenkina, jie nori tik į pačias turtingiausias. Saudo Arabija pabėgėlių nepriima, bet štai paskelbė, kad finansuos Vokietijoje 200 mečečių statybas ( http://www.rtl.de/cms/saudi-arabien-will-bau-von-200-moscheen-in-deutschland-finanzieren-2444190.html?nav=ticker ).
Pagrindinis karo pabėgėlio bruožas yra tas, kad iš šalies pasitraukia kuriam laikui, ir paskui rengiasi grįžti, nerodo pretenzijų dėl gyvenimo sąlygų, nes svarbiausia yra išsigelbėti iš karo baisumo. Ši charakteristika tinka dabartiniams pabėgėliams? Viliuosi, kad didesnei daliai tinka, bet tikrai tarpe jų yra niekaip nebetelpančių į tą „karo pabėgėlio“ charakteristiką.
Čia yra ekonomika, kuri sprendžia nusenusios Europos darbo jėgos klausimą. Teigiama, kad reikia milijonų žmonių, kurie patenkintų pigesnės darbo jėgos trūkumą. Todėl Vokietija geranoriškai priima pabėgėlius, supraskime, ne tik todėl, kad yra labai humaniški, bet laukia pigesnės darbo jėgos. Vien Vokietijai per 30 metų reikia 20 mln. imigrantų darbo jėgos poreikiams patenkinti. Dalis iš jų bus kaip siurbėlės, kurie naudosis pašalpomis (Lietuvoje nėra vietinių siurbėlių, kurie dirbti nenori, o tik pašalpų ieško?), tačiau tokių tebus mažuma, didžioji dalis vis vien įsijungs į ekonominį gyvenimą ir senstančiai visuomenei atneš naudą. Didžiausią naudą atneš ne viduriniam, o tuo labiau skurdesniam sluoksniui, o geriausiai gyvenantiems – aukščiausiai visuomenės klasei tai naudingiausia. Ekonominius pabėgėlių aspektus pateikė ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis LRT laidoje „Lietuva tiesiogiai“, kad reikia Lietuvoje kuo daugiau pigios darbo jėgos, o tam labai tinka atvežtinė jėga, kuri yra pigesnė. Ekspertai nurodo Didžiąją Britaniją, kur imigrantai stabdo darbo jėgos brangimą.
Tačiau didžioji pabėgėlių krizė dar ateityje. Dėl dažnėjančių stichinių nelaimių, klimato kaitos tikėtina prasidės dar didesnis tautų kraustymasis, tada ir į Lietuvą atkeliaus ne porą tūkstančių imigrantų. Nes manoma, kad dėl šios priežasties ateityje savo gyvenamas vietas gali palikti šimtai milijonų žmonių. Jie ekonominiai ar stichijos nelaimių pabėgėliai? Kaip tada su sienos kirtimu? Priėmimu, žmogiškumu, bandymu išlaikyti savo šalies tautini grynumą?
O šiandien esmė čia: kad mes patys išsižudom dėl nesveiko gyvenimo būdo, alkoholizmo, negimdome vaikų, kad pas mus toks didelis išvykstančių procentas, kad esame išbėgėlių ištuštėjantis kraštas, tikrai nekalti jokie galimi ateiviai.
Be abejo, nenorėtume, kad visiškai išnyktu mūsų krašto senoji tapatybė, o liktų tik vienintelė tapatybė – reklamos pavergiamas, valdomas ekonominis vartotojas. Ai, dar su kai kuriomis naujomis mečetėmis…
Juozas Dapšauskas