Situacija šalies pieno sektoriuje kaista kiekvieną savaitę. Per vieną dieną surengtas kalbų gausingas pieno gamintojų susirinkimas Jonavoje, į Briuselį dėl pieno reikalų važiavo premjeras, ministrė. Ant pažadų laužo baigia sudegti kooperatinės pieninės karkasas, dėl mažų pieno supirkimo kainų karvių bandos likviduojamos, pieno gamintojais tapo prekybos centrai – jiems tereikia įsigyti etiketę nežinomos kilmės produktui.
Dzūkijos kalvelėse vietoj ganyklų kalasi miškai, kuriems atsirasti lėšų skyrė tas pats geradaris Briuselis. Apie sausrą šalies pieno sektoriuje kalbėta žemdirbių ir politikų susitikime Makniūnuose (Raitininkų sen., Alytaus r.). Susitikti su gausiu Dzūkijos ūkininkų būriu atvyko Seimo nariai Raimondas Markauskas, Vytautas Kamblevičius, Alytaus rajono meras Algirdas Vrubliauskas. Susirinkimui vadovavo Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus rajono skyriaus vadovas Marius Gudaitis. Pagrindinį pranešimą parengė Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos (LPGA) narė Audronė Miškinienė.
– Duona ant miesto gatvės neužaugs, – sakė garbaus amžiaus Makniūnų kaimo ūkininkas Juozas Miškinis, – dabartinė padėtis pieno ūkyje skatina atsisakyti karvių, pievas užleisti mišku ir laukti valdžios malonės. Ar neprisišauksime revoliucijos? Iš bado žmogus gali tam ryžtis.
Makniūnų kultūros centre gausiai susirinkę Alytaus rajono pieno ūkių šeimininkai kalbėjo apie liūdną verslo situaciją. Naudodamiesi neseniai Seimo priimtu įstatymu, pieno supirkėjai mažina žaliavos kainas, o nesutinkantiesiems parduoti pieno pigiau, žada jo iš viso nepirkti. Kaimyninės šalies (Lenkijos) ūkininkai iš dzūkų perka ne pavienes karves, o visas 40–50 veislinių galvijų bandas, tačiau Lietuvos valdžios institucijos į tokius ūkius atsiunčia tikrintojus, visokeriopai trukdo atsisakyti nuostolingos pienininkystės.
– Mes patys sau esame problema, – kalbėjo susirinkimo iniciatorė ūkininkė A. Miškinienė, – nesame vieningi, pasiduodame pieno supirkėjų vilionėms ir įkalbinėjimams, viešojoje erdvėje skleidžiama informacija, jog lietuviški pieno produktai brangesni už įvežtinius dėl brangstančios žaliavos. Ar Seimo nariai matė, kiek parduotuvėje kainuoja pienas?
Pasak A. Miškinienės, per du dešimtmečius pasitaikė tik dveji metai, kai pieno supirkimo kainos buvo geros, o dabar jos nepadengia pieno gamybos kaštų. Ūkininkų vaikai, matydami tėvus velkančius tokią baudžiavą, nė už ką nenorės perimti pieno gamybos verslo.
– Valstybės ir Europos Sąjungos skiriamos lėšos pieno ūkiui gelbėti atitenka ne mums, o pieno perdirbėjams, – pastebėjo A. Miškinienė, – taip mes nustekensime savo valstybę.
– Lietuvos ūkininkams už pieno žaliavą mokama 30 proc. mažesnė kaina nei ES šalių vidurkis, tačiau iš pieno perdirbėjų neišgirdau motyvuoto paaiškinimo, – sakė Seimo narys R. Markauskas. Jo teigimu, žemdirbiams būtina stiprinti savo derybines galias, jungtis į asociacijas. Vakarų Europos valstybėse savivaldos organizacijoms priklauso 80–90 proc. ūkininkų, Lietuvoje šis procentas labai mažas. Pavyzdžiui, Alytaus rajone iš kelių šimtų pieno ūkių savininkų tik 22 priklauso asociacijai.
Seimo Biudžeto ir finansų komitete dirbantis R. Markauskas pastebėjo, jog pieno gamintojai savo problemas į viešumą iškėlė pavėluotai. Parlamentaro nuomone, žemdirbių savivaldos organizacijos turėjo pareikalauti iš valstybės institucijų atlikti pieno gamintojų ir perdirbėjų gamybos kaštų analizę.
– Į Seimą jūs turite rinkti ne mokslininkus, pensininkus, bet žemės ūkio specialistus, – dzūkams patarė Seimo narys V. Kamblevičius. Jo turimomis žiniomis, iš 141 Seimo nario agrarinius mokslus baigę keturiolika, o Kaimo reikalų komitete iš jų dirba tik penki. Stokojama kaimo reikalus išmanančių specialistų ir Žemės ūkio ministerijoje. Seimo narys kvietė dzūkų ūkininkus vienytis, dalyvauti LPGA veikloje, pasiūlymais, pageidavimais ir reikalavimais atakuoti aukščiausius šalies vadovus. „Turite būti kaip vienas kumštis“, – sakė V. Kamblevičius.
Salėje susirinkę dzūkų ūkininkai siūlė įstatymu nustatyti minimalią pieno supirkimo kainą, sudėjus pinigų nupirkti vieną pieno perdirbimo įmonę ir padovanoti ją valstybei, kelias dienas neparduoti pieno. Kritikos strėlių sulaukė įvairaus lygio politikai, valdininkai, pasak ūkininkų, neatsispiriantys prekybininkų ir verslininkų užmačioms. Alytiškių teigimu, važiuoti į žemdirbių mitingus Vilniuje rajono valdžia skiria autobusą, bet riboja vykstančiųjų skaičių.
– Šeštą kadenciją esu meras ir galiu pasakyti, kad nuo kalbų mums geriau nebus, – teigė Alytaus rajono meras A. Vrubliauskas, – kiekvieną rytą klausausi žemdirbiams skirtos radijo laidos, kurioje pienininkai kviečiami protestuoti, bet tuo viskas ir baigiasi.
Meras prisipažino aplankęs beveik visus Alytaus r. pieno ūkius. Jų šeimininkų nuotaikos pesimistinės. Dėl gresiančių įsipareigojimų niekas nenori dalyvauti ūkių modernizavimo ir kitose ES remiamose programose. Kooperatyvui, statančiam pieninę, priklausantis ūkininkas išparduoda galvijus. Nerealu steigti valstybinę pieninę: kaimyninėje planinės ekonomikos šalyje – Baltarusijoje, kurioje A. Vrubliauskas neseniai lankėsi, už parduotą pieną iš valstybinės įmonės žmonės metus laukia pinigų.
– Aš savaitei išleisčiau visus Žemės ūkio ministerijos darbuotojus į komandiruotę, kad patikrintų šalies pieno ūkius ir jų sutartis su pieno supirkėjais bei perdirbėjais, – siūlė Seimo narys V. Kamblevičius, – kartu tai būtų ir neseniai priimto įstatymo kontrolė.
Susirinkime priimtas kreipimasis į aukščiausius šalies vadovus (Prezidentę, Seimo pirmininkę ir Premjerą). Jame reikalaujama inicijuoti pieno kelio nuo fermos iki stalo dalyvių auditą, nustatyti pieno gamybos, perdirbimo savikainos ir pardavimo kainos skaičiavimo metodiką, viešai (produkto etiketėje) skelbti, kokia kainos dalis tenka ūkininkui, perdirbėjui, valstybei ir prekybininkui. Įvertinus situaciją šalies pieno ūkiuose, peržiūrėti ES paramos programose dalyvavusiųjų įsipareigojimus, juos atitinkamai pakoreguoti ir informuoti Europos Komisiją. Taip pat prašoma surasti galimybių pieno gamybos verslą remti iš pieno perdirbėjų ir prekybininkų oficialiai deklaruojamo pelno. Šalyje turi būti skatinamas pieno ir jo produktų vartojimas, prioritetą teikiant nacionaliniams gaminiams. Šioje akcijoje privalo dalyvauti ne tik Žemės ūkio, bet ir Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Ūkio ministerijos.
Justinas ADOMAITIS, „ŪP“ korespondentas. Autoriaus nuotrauka