Audris Narbutas
Žvarbus vėjas ir liūtis, mano skėtis neatlaiko ir ima lūžinėti, o mintyse prisimenu pamąstymus, kad tokiu oru šeimininkas net šunies į lauką nevestų, bet tai normalu, nes šuo neturi balsavimo teisės, o aš turiu ir labai jau knieti ja pasinaudoti. Štai jau prieš akis ir Vilniaus miesto savivaldybės pastatas.
Lyg seno, bet vis dar neužmiršto keistuolių teatro kūrinio „Jūreivio daina“ herojus įeinu tas duris atidaręs ir nužvelgęs visas merginas atsistoju į eilės aš galą, nes niekad nieks neišrinko manęs, nes niekad nieks neišrinko manęs. Gerai užteks šios muzikos, nes rinkimai paskutiniosiomis dienomis suskamba dar gražesniais, o kartais ir brutalesniais, pavyzdžiui, netiražuotos šmeižikiškos antireklamos akordais.
Vis dėlto, kad ir kokie skeptikai bebūtume, jei jau prieiname prie balsadėžės, vis tiek tikime, kad mūsų šalis gali augti, ir tai natūralu, nes tuo tiki ir daugybė užsienio investuotojų, kurių žvilgsniai šiandien viltingai krypsta į Lietuvą. Dauguma jų tiesiog susižavėję mūsų šalimi, žmonių užsienio kalbų gebėjimais ir troškimu augti, bet, kad išlaisvintume visą mūsuose glūdintį potencialą, reikia dar daug nuveikti, pavyzdžiui, išsirinkti naują Seimą. Nors politologas Tomas Janeliūnas konstatavo, kad šie rinkimai yra nuobodūs, tačiau milžiniškos eilės prie balsadėžių rodo ką kita. Šiame straipsnyje paaiškinsiu, kodėl nuobodžiais vadinti rinkimai prie balsadėžių sutraukia tokią daugybę žmonių net ir itin nemaloniu oru.
Kas paverčia rinkimų kampanija įdomia?
Prieš teigiant, kad kampanija buvo vangi, reikėtų pažvelgti į tai, kas ją padaro patrauklią. Politologas Lauras Bielinis savo veikale „Rinkiminių technologijų įvadas“ yra pastebėjęs, kad rinkimų svarbą ir jų akcentus dėlioja ne politikai ir jų programos, o žiniasklaida, kuri turi didžiulę galią vienus faktus paversti svarbiais, o kitus gerokai nutylėti ir šitaip diktuoja sąlygas rinkimų kampanijos temoms. Vis dėlto ir žiniasklaida turi savo gyvenimo ritmą ir viena iš šio ritmo aksiomų yra tai, kad vasarą ženkliai krenta įdomių temų skaičius, o eterį vis tiek reikia kažkuo užpildyti, nes priešingu atveju smarkiai smuks lankomumas, o to juk niekas nenori. Tradiciškai prieš Seimo rinkimus šiuo metu būdavo įprasta pažvelgti į kampaniją, kuri visada gali padėti sukurti įdomios medžiagos. Kai kas apsimeluoja, paaiškėja, kad kažkuri partija turi juodų paslapčių ar bent jau apžvelgiami Seimo pavasario sesijos darbai. Nesakau, kad šie klausimai šiemet buvo visiškai nereikšmingi, tačiau būta ir įdomesnių temų.
Vasarą mūsų dėmesys nukrypo į užsienio politiką ir Eligijų Masiulį
Kampanija atrodė vangi, nes dar niekada nebuvo tokios vasaros, kai pasaulį ir Europą nuolat drebintų tokio masto geopolitiniai drebėjimai.
Kampanija atrodė vangi, nes dar niekada nebuvo tokios vasaros, kai pasaulį ir Europą nuolat drebintų tokio masto geopolitiniai drebėjimai.
Pasitelkdami ištikimąją „Google“ paieškos sistemą, labai aiškiai pamatysime, kad viešoji erdvė buvo užimta užsienio naujienų. Tiesą sakant, tai jautėsi net ir be „Google“, bet būkime objektyvūs ir pripažinkime , kad žiniasklaidos dėmesį patraukė kitos temos. Lietuvius jau ilgą laiką domino Donaldo Trumpo kandidatavimas JAV Prezidento rinkimuose ir vien apie šią temą „Google“ išmeta 143 000 nuorodas. Karinis perversmas Turkijoje, vykęs liepos mėnesį, buvo antrasis žiniasklaidos taikinys ir vien jo tema galima rasti 90 400 nuorodų, o kur dar vėliau sekusių Turkijos Prezidento Recepo Tayyipo Erdogano veiksmų, na ir, žinoma, būtų klaidinga pamiršti birželio mėnesį įvykusį „Brexit“, kuris vėl sugeneravo 224 000 nuorodas. Savo vaidmenį vaidino ir vietos politika, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio bylos istorija sulaukė didžiulio atgarsio ir šia tema galime aptikti 52 900 nuorodų, bet tai buvo veikiau korupcijos nei rinkimų kampanijos tema, žinoma, liberalams dėl to nelengviau. Tai tik ryškiausios istorijos, kurios neabejotinai nukreipė žiniasklaidos dėmesį į kitą pusę. Pridėkime ir faktą, kad didelė dalis politikų buvo linkę vykdyti agitaciją „nuo durų iki durų“, kuri yra laikoma efektyviausia agitavimo forma, tačiau ne tokiu skandalu, kuris viliotų žurnalistus, tad šios aplinkybės ir padarė lemiamą įtaką įsivaizdavimui, kad kampanija nėra įdomi.
Įdomiausia dalis laukia sekmadienį
Vis dėlto pats įdomiausias šios kampanijos niuansas yra tai, kad šie rinkimai tapo visai neprognozuojami, o dar sunkiau suprognozuoti tai, kas dėsis po rinkimų. Trijų didžiųjų partijų padėtis šiandien tokia supanašėjusi. „Delfi“ vykdytos apklausos duomenimis, LSDP reitingas – 15.6 proc. , LVŽS – 14 proc., TS-LKD – 13,7 proc., o paklaidos ribos yra 3,1 proc. Tad nereikia stebėtis, kad daug kas atkreipia dėmesį netgi į orus ir kaip jie turėtų veikti bendrą aktyvumą. Kol kas panašu, kad situacija geriausiai klostosi konservatoriams, nes tradiciškai TS – LKD rinkėjai yra laikomi tarytum terminatoriais, kurie, Ingridos Šimonytės žodžiais tariant, „ateitų į rinkimus net jei kirviais lytų“. LSDP šiek tiek nuvylė kairiųjų pažiūrų rinkėjus priimdama liberalų Darbo kodeksą, o ir į rinkimus ateina ne kiekvienas. LVŽS elektorato potencialo mobilizavimąsi rinkimuose dar sunkiau nuspėti, nes anksčiau ši politinė jėga nebuvo itin reikšminga. Ji savyje turi ir daugiau problemų, kurios vėliau gali išryškėti. Skirtingų pažiūrų žmones didele dalimi kartu jungia finansiniai partijos raumenys, o Sauliaus Skvernelio bei Ramūno Karbauskio dvivaldystė irgi atrodo miglota. Žinoma, techniškai Skvernelis nėra partijos narys, bet, laimėjęs rinkimus, jis taptų frakcijos nariu. Ir esminio skirtumo nebeliktų. Ramūnas Karbauskis yra pasakęs, kad nenori būti premjeru, bet labai tikėtina, kad jis taip pat nenori ir visiškos Sauliaus Skvernelio laisvės. Dabar jie vienas kitam reikalingi, bet kas dėtųsi tuo atveju, jeigu juoda katė perbėgtų kelią, yra sudėtinga prognozuoti.
Išvados
Donaldas Trumpas niekur nedingo, Turkijoje tebėra problemų, tačiau visą rugsėjį pagrindinis dėmesys buvo skiriamas mūsų Seimo rinkimams, o didelė dalis rinkėjų jau nori pasakyti „ „Ačių“, bet nereika“ tokioms politinėms jėgoms kaip Darbo partija. Būtent tuos žmones ir mačiau stovėdamas eilėje žmonių, atėjusių išreikšti savo valią.