Pastaruoju metu Seimo nariai labai pamėgo rodyti dėmesį medienos perdirbėjams, ypač populiaru manipuliuoti didžiųjų medienos perdirbėjų korta. Jau esame rašę apie „ryklius“ ir kitus perdirbėjams taikomus epitetus. Kai kuriems Seimo nariams šie išsireiškimai taip susuko protą, kad jie jau pradėjo nebesuvokti, ką veikia, ir dėl ko juos žmonės išrinko.
Štai šiandien, gegužės 6-ąją, Mišri Seimo narių grupė išplatino informaciją, kurioje pažymi, jog nesutinka su LR Prezidentės veto Miškų įstatymo pataisoms. Neva urėdijų stambinimas turi paslėptą prasmę – padėti neskaidriam verslui daryti neskaidrius sandėrius (pabraukta aut.).
Girdėti tokius „argumentus“ iš Seimo narių, mažų mažiausia – neatsakinga. Jeigu jie turi duomenų apie tokį verslą – tegul informuoja specialiąsias tarnybas, tačiau nešmeižia ir nemeta šešėlio verslininkams, duodantiems darbo apie 40 tūkstančių žmonių, mokantiems mokesčius valstybės biudžetui, mažinantiems bedarbystę regionuose ir t.t., ko nesugeba padaryti seimūnai.
Tuo pačiu norisi paklausti ponų A.Stancikienės ir L.Balsio – atsakykite, prašau, kodėl medienos apdirbimo įmonė, kuri į gamybą investavo keliolika milijonų eurų, pirkdama medieną nepajėgia konkuruoti su lentpjūve, kurioje dirba vienas, dar nuo sovietmečio likęs, gateris ir mediena vežama tokio pat senumo „Ural“ miškovežiu? Kodėl modernioje įmonėje dirbantis darbininkas uždirba 450 eurų, o toje lentpjūvėje – vos 300 eurų, tačiau nors ir daug prastesnėmis sąlygomis, ir sunkiau dirbdamas, jis nenori pereiti dirbti į didesnę įmonę. Atsakykite, kodėl?
Gaila, tačiau Seimo nariai nesugebėjo suvokti, kad anksčiau Seime svarstytos Miškų įstatymo pataisos, kuriomis buvo numatyta pirmenybė apsirūpinti Lietuvoje išauginta mediena visiems vietos perdirbėjams, perdirbantiems žaliavinę medieną, būtų leidusi sukurti daugiau darbo vietų, kelti atlyginimus, mokėti valstybei didesnius mokesčius, didintų šalies ekonominį potencialą. Tačiau buvo „išgirsti“ tie, kurie žaliavinę medieną išveža iš Lietuvos (kalba eina apie 10 įmonių, kuriose dirba ne daugiau 50-70 darbuotojų). Tiek to, sakome mes, Lietuvoje dirbantys tiek smulkūs, tiek stambūs medienos perdirbėjai – esame patenkinti ir tokiu valdžios sprendimu, nes mums, sąžiningai tarpusavyje konkuruojantiems, jokių išskirtinių sąlygų nereikia, svarbu, kad turėtume galimybę apsirūpinti žaliava, bei tikimės, kad mediena, kuri gali būti perdirbta Lietuvos įmonių, nebus išvežama kelti kitų šalių ekonomikų.
Tačiau to pasirodė negana, vėl bandoma atgaivinti šią temą, vėl manipuliuojant medienos perdirbėjais ir kitais „blogais kapitalistais“.
„Juk neturime tikslo iškirsti visus miškus ir staigiai gauti didelį pelną – atvirkščiai, privalome išsaugoti miškus kuo mažiau pakitusius ir kuo ilgesniam laikui, neleisdami privačiam kapitalui staigiai pelnytis mūsų visų aplinkos ir gyvenimo kokybės sąskaita. Dabar kiekviena iš 42 urėdijų tvarko, prižiūri savo ūkį, ir ten labai sunku įsibrauti privačiam kapitalui, o jei liktų keli urėdai, tai ne tik prižiūrėti taptų sudėtinga, bet ir susitarti, tarkime, medžio perdirbėjams reiktų tik su keliais“, – lyg teisėjas į gongą į viešąjį eterį trenkia Seimo narė A.Stancikienė.
Prieš tokius „argumentus“ neina net ginčytis, beprasmiška ir vardyti, kodėl perdirbėjai nenori iškirsti visų Lietuvos miškų. Seimo nariams patiems reikėtų pasidomėti, kodėl taip ištuštėjo kaimyninės Latvijos miškai, kur išplaukė tik nupjauti rąstai ir kas tuo pasinaudojo. Norime paliesti kitą pusę – yra tikrai gerai besitvarkančių urėdijų, su kuriomis iš tiesų malonu bendrauti. Tačiau jeigu valstybės vadovai nori šioje srityje padaryti tvarką, reikia leisti jiems dirbti, nelaukiant dar 17 metų. Ir jeigu Generalinis urėdas turi bei vykdo programą, jį reikia tik palaikyti. „Juodojo“ verslo nedarantys perdirbėjai tikrai nebijo jokio viešumo, medieną visada perkame sąžiningai aukcionuose. Dar vadovaujant ankstesniam generaliniam urėdui patys siūlėme – filmuokime medienos pardavimo procesus, viešinkime visus negatyvius reiškinius.
Ką reiškia toks Lino Balsio teiginys, kad priimtas įstatymas visiškai neužkerta kelio galimoms miškų ūkio valdymo reformoms, o tiesiog įpareigoja generalinę miškų urėdiją visus planuojamus pertvarkymus šioje labai svarbioje srityje iš anksto aptarti ir suderinti su Seimu, taip garantuojant parlamentinę kontrolę? Ar tai nereiškia, kad seimo nariai nori turėti ir daryti įtaką urėdijoms? Tokiu atveju, norisi tik priminti – ponai, nepasimirškite, kas jus išrinko ir kam tarnaujate.
Jeigu, kaip ragina kitus seimo narius Mišri Seimo narių grupė, gegužės 7 dieną vyksiančiame pakartotiniame svarstyme būtų atmestas Prezidentės Dalios Grybauskaitės veto Miškų įstatymo pataisoms, beliktų tik vykti į priėmimus pas tokius seimo narius ir bandyti kalbėtis, kad suprastų reikalo esmę, o tokių vykstančių, patikėkit, būtų ne vienas autobusas.
Ir dar, pabaigai retorinis klausimas – kuo banginiai skiriasi nuo ryklių? Banginiai neėda žmonių. Tad kas šioje situacijoje yra rykliai, o kas banginiai?
Raimundas Beinortas, Asociacijos „Lietuvos mediena“ direktorius
Juozupas Zimnickas, Medienos perdirbėjų asociacijos direktorius
Arvydas Urbis, Vakarų Lietuvos medienos perdirbėjų ir eksportuotojų asociacijos vadovas
