Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta Dzūkijos šviesuolio, gamtininko, publicisto, Bernardinai.lt bendradarbio Henriko Gudavičiaus knyga „Laiškai iš kaimo“. Renginyje dalyvavo autorius Henrikas Gudavičius, fotomenininkas Algimantas Černiauskas, Bernardinai.lt kultūros redaktorius Gediminas Kajėnas, Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos skyriaus vedėjas dr. Mindaugas Lapelė.
Svečiai pasakojo, kaip prieš 25 metus iš Vilniaus į Dzūkiją dalyvauti Dzūkijos nacionalinio parko kūrimo darbuose atvyko žemaitis Henrikas Gudavičius. Apsitojo nuošalioje sodyboje netoli Liškiavos, prie Kriūčiaus upelio. Tapęs parko ekologu, kalbino senolius dzūkus, užrašinėjo jų pasakojimus, inicijavo laikraščio „Šalcinis“, populiarinančio Dzūkijos etninės kultūros ir gamtos vertybes, vėliau ir knygų serijos apie etnografinius parko kaimus leidimą. Netoli Krūčiaus upelio įkūrė sodą, jame augina ir veisia retuosius ir vaistinius augalus.Vaikščiodamas prisirenka augalų sėklelių, pasėja savo sode, augina, vėliau perkelia augalėlius į jiems tinkams vietas, kad neišnyktų. Rūpestis dėl augalų, supančios aplinkos kasdieniai tyrinėjimai, pokalbiai su kaimo senoliais – viskas užfiksuota, viskas užrašyta. Taip ekologo užrašai tapo knygomis „Gamtmeldžio sodas“ (2013), „Laiškai iš kaimo“ (2014). „Pamenu, kartą jis prisipažino, kad sunkiausia rašyti dieną, nes labai rūpi pažiūrėti, kas darosi gamtoje“, – kalbėjo A. Černiauskas
Knygoje „Laiškai iš kaimo“ publikuoti 2008-2012 m. rašyti dienoraščiai (prieš tai tekstai buvo paskelbti interneto dienraštyje Bernardinai.lt). Pasakojimus gražiai iliustruoja fotomenininkų Algimanto ir Mindaugo Černiauskų fotografijos. Autorius paaiškino, kad dienoraščio žanrą pasirinko, nes tai arčiau tiesos, gyvi herojai neleis pameluoti. Memuarai poetizuoja, pagražina tikrovę. Kai neturi vaizduotės, stebi aplinką ir fiksuoji tai, ką pamatai, ką jauti. Bendradarbiauti su bernardinais pasirinkau, nes jie artimi pranciškonams, kurių vienintele nuosavybe galėjo būti tik mažas sodelis. M. Lapelė kolegą H. Gudavičių pavadino paralelinės visatos kūrėju, fiksuojančiu išeinančius dalykus. Dienoraščiuose yra arti 100 pavardžių. Jo misija – švietėjiška. Jaučiamas pratinimas prie gamtos. Kultūros žmonės gamtiškai šviečiami. „Henrikas turi Dievo dovaną – jis nuolat ką nors atranda. Gyventi taip, kaip jis gyvena Dzūkijoje, gali tik trenktas žemaitis. Jis nepraradęs žavėjimosi džiaugsmo. Tuo žaižaruoja ir jo knyga“.
„Toks paprastas gyvenimo prasmės paaiškinimas: reikia eiti kartu su metų laikais! Kai šitaip pagalvoji – turėtų atsitraukti ir nutolti visos šiandieninio pasaulio grimasos, visos destrukcijos ir savigriovos. Dievas davė dieną ir davė darbą. Išaušta diena – ir eini savo takais. Pamažu pamažu paaiškėja tokio paprasto ir lėto ėjimo prasmė. Pats sau susikuri prasmę, o kokia nors kilniadvasio filosofo kažkada lyg specialiai tau užrašytoji tezė tiktai patvirtina, kad elgiesi teisingai…“
Daiva Armonienė,
Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė
