Po kelių dienų, liepos 1-ąją, dzūkai jau žinos, kokį savo etnografinio regiono mėgstamiausią paukštį pasirinko. Visi, balsavę svetainėje www.dzukugamtosssimbolis.lt, gali iškart matyti naujausius rezultatus: iš beveik 150 rūšių sąrašo dėmesio susilaukė net penkiasdešimt dvi Dzūkijoje perinčios sparnuočių rūšys. Siūlyti patys įvairiausi, net ir mažai kam žinomi paukščiai – baltasparnė žuvėdra, nendrinė starta ar liputis. Penkios populiariausios rūšys surinko išskirtinai daug dėmesio, beveik 60 proc. visų balsų. Tai kukutis, kurtinys, pilkoji gervė, volungė ir žalvarnis. Trys iš šių rūšių realiai varžosi dėl Dzūkijos paukščio titulo. Balsavimas dar nepasibaigęs, tad kodėl verta balsuoti už kiekvieną iš jų, komentuoja savo srities specialistai.
Kaip galima nemėgti kukučio?
Botanikas dr. Mindaugas Lapelė, Dzūkijos nacionalinio parko skyriaus vedėjas sako, jog praeitą savaitgalį Virginija, gyvenanti Baltosios Ančios, Seiros ir Stirtos santakoje ir daug metų prižiūrinti Baltosios Ančios hidroelektrinę, jam pasakojo apie labai gražų paukštį luputuką, dažnai jos kieme vaikščiojantį su vištomis. Paaiškėjo, kad tai kukutis, žmonių dar vadinamas ir dudučiu, lukučiu, lupučiu, tūtliu.
„Kiek vardų vienam paukščiui, ir dauguma malonybiniai, tarsi pažymintys, kad žmonės pažįsta ir myli šį spalvingą paukštį, per daugelį metų prisitaikiusį gyventi žmogaus kaimynystėje. Pavasaris Dainavos girios kaimuose neįsivaizduojamas be kukučio upsėjimo, marcinkoniškiai jį ir vadino žydo gegute, gal todėl, kad keistai kukuoja.
Gyvenu Merkinėje ir beveik kas dieną girdžiu kukučio balsą, atsklindantį nuo Merkio pievų, o ir Nemuno, Ūlos ar Grūdos pakrantėse įsikūrusiuose kaimuose dažnai jį išgirsi, ir patį paukštį neretai pamatysi. Man kukutis yra tarsi senosios, lėtai į užmarštį slenkančios Dzūkijos simbolis, primenantis tuos laikus, kai kaimuose klegėjo vaikų balsai, kai buvo kam šienauti paupių pievas, o skaitlingos bandos ganyklose palikdavo gausybę karvių „tortų“, kuriuos taip mėgdavo daugybė vabalų ir kukučiams maisto netrūkdavo. Retas kuris Dzūkijos paukštis yra taip susijęs su žmogaus gyvenimo būdu ir tuo pat metu lengvai pastebimas ir atpažįstamas. Kaip galima nemėgti luputuko?” – sako M.Lapelė.
Neišdildomą įspūdį palieka tuoktuvių eiga
„Kurtinys mane sužavėjo nuo pirmo stebėjimo, kada ankstų, šaltą rytą, vedamas ornitologo Eugenijaus Drobelio, sėlinau prie grojančio patino, – sako ekologas Evaldas Klimavičius, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato specialistas. – Prieiti prie pat ir iš arti pamatyti nepavyko, tad man paliko neišdildomą įspūdį ne paukščio išvaizda, o tuoktuvių eiga, kuomet baigę groti tupintys ant pušų patinai nutūpia ant žemės ir pradeda kovoti vieni su kitais, o šalia esančios patelės stebi kovą ir laukia nugalėtojo.
Daugiau kaip 10 metų stebiu kurtinius, tad šį paukštį gerai pažįstu, bet kiekvieną kartą stebėdamas juos jaučiuosi ypatingai, nes žinau, jog tik nedaugelis žmonių turi tokią galimybę. Dažniausiai šiuos paukščius tenka pamatyti netoli jų ilgalaikių tuoktaviečių ar pačiose tuoktavietėse, nes kurtinys yra sėslus paukštis.
Kurtinys – pušynų paukštis. Didžioji dalis jo populiacijos yra Dzūkijoje. Savo išvaizda, elgsena ir dydžiu išsiskiria iš kitų paukščių. Nuo seno kurtinys yra gerai žinomas šiliniams dzūkams, aprašytas ne viename Tado Ivanausko pasakojime, todėl manau, jog šis paslaptingas paukštis yra vertas būti išrinktas Dzūkijos paukščiu.”
Pavergia įsimintini šokiai
Gerves stebiu gal tik gerą dešimtmetį, – pasakoja ekologas Regimantas Vabuolas, Žuvinto biosferos rezervato vyr. specialistas. – Juk anksčiau jos buvo ant išnykimo ribos ir ne kiekvienas dzūkas galėjo jas perinčias pamatyti ar išgirsti. Dabar besidarbuojant Žuvinte, gervių balsai lydi beveik kasdien nuo ankstyvo pavasario iki rudens, čia jų tikrai gausu. Pirmuosius jų klyksmus išgirstu kur nors laukuose prie Žuvinto palių, tada būna dar nemažai neištirpusio sniego, o pelkėse stovi ledas. Tuo metu vyksta gervių tuoktuvės, jeigu pavyksta prieiti arčiau, pamatai kaip didingi paukščiai šaukdami atlieka neįtikėtinus šokius.
Rudenį, didžiulį įspūdį palieka gervių bendruomeniškumas, kuomet tokie dideli ir balsingi paukščiai laikosi išvien, o vakarais saulei leidžiantis, trikampiais skrenda į nakvynės vietas paliose.
Be kita ko gervė – atsargus ir išmintingas paukštis savo gyvenimą susiejęs su sunkiai praeinamomis pelkėmis. Lizdą krauna taip pat pelkėse, atokiose vietose, toliau nuo žmonių. Išsiritus jaunikliams ilgą laiką slapstosi raistuose, kol šie ūgteli. Ištikus pavojui nenuskrenda, jauniklių vienų niekada nepalieka, bet prigulusios, besislapstydamos stengiasi jauniklius nuvesti tolyn, o jeigu reikia stoja ginti savo atžalų nuo bet kokio plėšrūno”.
Vienas raiškiausių Dzūkijos balsų
Pasak kultūrologės Linos Žukauskienės, Veisiejų regioninio parko direktorės, jeigu volungė čiulba garsu ,,jek-jek-jek…“, tai lauk lietaus. Išraiškingai ,,fleituota“ fliu-fliu-fliu-fliuūūū patinėlis.
„Labai gražus, ryškiaspalvis, geltonplunksnis paukštelis, ir jo balsas, ir paukštelis. Klausausi jo tiesiog mūsų namų kieme. Vyrui netgi gana dažnai pavyksta stebėti berže prie pat namo. Gyvenam pamiškėj, mūsų namai beveik susilieję su mišku, todėl paukščius stebėti ir klausytis nepaprastai dėkinga aplinka. Volungės balso nesumaišysi su kitų paukštelių balsais.
Man volungė – vienas raiškiausių Dzūkijos balsų, kuris lydi nuo pat vaikystės. Jeigu vasarą volungė nutiltų ilgam, tai labai jos pasigesčiau”, – sako l.Žukauskienė.
Nykstantis egzotiškas paukštis
„Mano pirmoji pažintis su žalvarniu buvo per biologų studentų praktiką Marcinkonyse, – kalba biologas A.Pranaitis, Žuvinto biosferos rezervato direktorius. – Šaižiu balsu šūkčiojantys egzotiško grožio paukščiai tada perėjo pamiškėje ties pat Grūdos slėniu ir juos stebėti medžio viršūnėje ar tupinčius ant elektros linijų laidų buvo didžiulis malonumas. Gaila, bet keletą dešimtmečių niekas nestebėjo žalvarnio Žuvinto apylinkėse, o miškingoje Dzūkijoje, kur žalvarnis buvo įprastas, jų dabar rasi tik kelias poras.
Nors ir retas, žalvarnis puikiai reprezentuotų Dzūkijos gamtą. Retas kitas paukštis taip susijęs su kaimiška dzūkų gyvensena, o išskirtinės spalvos, siluetas, galiausiai polėkis yra nesupainiojami su jokio kito paukščio. Sykį pamatęs tą dangiško melsvumo paukštį jo neužmirši visą gyvenimą. Dzūkai tikrai nesigailėtų, balsavę už žalvarnį”.
Dzūkijos paukščio rinkimą inicijuoja Dzūkijos regiono saugomų teritorijų specialistai, pažymėdami Etnografinių regionų metus. Rinkimus remia Dzūkijos rajonų savivaldybės.
