Pagaminti medinius langus, duris, sumeistrauti lovą, spintą ir išpuošti baldus paties sukurtais raižiniais moka retas vyras, o darbėniškei Benaditai Skaivydienei tai vieni niekai. Ji – meistrė, kokių Lietuvoje reta, tačiau apie savo amatą ir pomėgius pasakoti nelinkusi. Užuot atviravusi, griebia į rankas kirvį ir traukia kapoti malkų.
Joks darbas negąsdina
Darbėnų miestelio (Kretingos r.) pakraštyje gyvenanti Benadita namie būna retai: kaip tikras prieškario amatininkas ji eina per kiemus atnaujindama medinius namus, gamindama senovinius langus ir duris, statydama akmeninius židinius. Yra net stogą bitumine danga dengusi.
„Joks darbas manęs negąsdina. Jaunystėje su mama gyvendama ir tvorą sukaldavau, ir rakandus pataisydavau. Trys panos augome, nori nenori reikėjo pačioms tvarkytis“, – pasakoja Benutė, jaunystėje įgytos buhalterės specialybės jau nė neprisimenanti, mat nė dienos to darbo nedirbo.
Iš Plungės krašto kilusiai žemaitei nuo gimimo kvepėjo medis: prisėdusi prie bočelio apmirdavo žiūrėdama, kaip iš po jo rankų išsirita vežimo ratai ir dailūs kubilai. Dabar supranta, kad viskas, ką pamatė, nevalingai atmintin įstrigo. Reikėjo tik mugėje akį užmesti, kaip įgudęs medžio drožėjas dirba – nustebo pajutusi, kad ir ji taip mokėtų.
Imtis medžio darbų privertė nelengvas gyvenimas. Prieš trisdešimt metų Darbėnuose už paskutinius pinigus nusipirkusi sukiužusią trobelę, ryžosi pati viena medžio lentelėmis iškalti jos sienas, pakeisti supuvusius langus ir duris.
Dabar Benaditos namuose visos kertės užpildytos medžiu: virtuvėje akį džiugina ąžuolinė, vynuogių kekėmis puošta indauja, miegamajame – gėlių žiedais išpuoštos pušinės lovos, o svečių kambaryje stovi ornamentuotas baldų komplektas. Žvilgsnį traukia net į kampą įsprausta kabykla, padaryta iš susiraičiusios pušies šakos ir įtaisyta tarp dviejų suoliukų.
Plungėje – graibstoma
Niekur netrūksta darbo B. Skaivydienei, tačiau daugiausia užsakymų ji gauna iš Plungės rajono, iš kurio yra kilusi. Plungėje ją graibstyte graibsto – juk dabar tiek daug savo amžių atgyvenusių medinių namų. Juos nusipirkusios šeimos, pasak B. Skaivydienės, pageidauja restauruoti būstą taip, kad jame būtų patogu gyventi, bet nesikeistų nei fasadas, nei apdailos detalės.
Benadita sako, kad jai geriausiai dirbti vienai. „Niekas man į galvą neįlįs ir nesupras, ko noriu, jei pasakysiu, greičiausiai ne taip padarys – paskui turėsiu iš naujo taisyti. O kam?“ – aiškina naginga moteris.
Tiesa, gerokai anksčiau B. Skaivydienė dirbo su sūnumis. Vienas jų į medžio darbus linkęs, dabar juos ir dirba Kretingoje. Kitas Airijoje įsitaisė suvirintoju, duktė taip pat užsienyje – dirba virėja. „Čia jau kaip Dievulio duota. Man tas darbas nuo mažens tiko ir patiko, o vaikai turi savų pomėgių“, – sako darbėniškė.
Kiekvienoje troboje, prie kurios atnaujinimo ranką prideda ir Benadita, matyti jos braižas. Jei mūrys krosnį – tai tik iš akmenų, būtinai neskaldytų. Senovinę krosnį dabar daug kas nori turėti kaip namų puošmeną, bet meistrė jas sumūrija taip, kad galima ne tik kambarius šildyti, bet ir valgį virti.
„Paskui žmonės džiaugiasi, kad žiemą gali ugnelę užsikurti, jaukaus jos spragsėjimo pasiklausyti. Kiti ir kapsules į židinius įdeda, bet dureles atsidarę ugnies kalbos klausosi“, – džiaugiasi savo darbu moteris.
Patirties remontuoti medinius namus įgijo kamšydama savo puveną trobą. Persikrausčius seni medienos plokščių baldai susiklaipė, išlūžo jų sujungimų vietos, todėl Benai prireikė naujų baldų. Pradėjo nuo stalo, taburečių. Dabar jos namuose yra tik vienas fabrikinis baldas – sofutė, kurios dar niekuo nespėjo pakeisti.
Amatas išmaitina
Pasak Benaditos, baldams gaminti tinka visi lapuočiai medžiai – ąžuolai, alksniai, juodalksniai, liepos, net obelys. Spygliuočių mediena drožinėjant trūkinėja, bet lovas ji sumeistravo būtent iš pušies lentų. „Geriau būtų ąžuolas, bet koks man skirtumas, ant ko miegoti – kad tik tvirta būtų ir graži paveizėti“, – rimtai sako darbėniškė.
Grožis auksarankei – labai svarbus, todėl pradėjusi ką daryti visada planuoja puošti klijuotais ar raižytais ornamentais, gėlėmis. Tos puošmenos prieš Benutės akis iškyla tarsi vizijos. „Piešti nemoku, bet kelis štrichus pasižymiu, kad raižinys būtų simetriškas. Paskui telieka susirasti vidurį ir nuo jo į kraštus raižyti“, – pasakoja meistrė, raižiniais puošianti ir visus savo mūrytus židinius.
Medinių namų remontavimas ir restauravimas yra jos amatas, garantuojantis ne tokį jau blogą uždarbį, o drožyba – pomėgis, kurį prisimena tik vėlų rudenį, kai baigiasi darbai sode ir darže. Ilgais niūriais vakarais ji traukia iš palėpės kaltus, įsijungia papildomą apšvietimą ir pati nepajunta, kaip visą savo namų prieškambarį užverčia skiedromis. Pomėgis drožinėti Benaditai atrodo toks pat natūralus kaip megzti.
„O ką, vienos moterys mezga, kitos siuvinėja, iš vytelių pina – kiekvienam savas pomėgis. Mane traukia medis. Paprasti tie mano vaizdeliai, kaimiški: štai prunkščiantis arkliukas, laimingas pamatęs ateinantį šeimininką. Kitas darbelis vaizduoja, kaip arklys atsisako kinkytis į ienas, neklauso šeimininko. O ten voverytė riešutus gliaudo – tokią saldaininę sugalvojau išdrožti“, – rodo į lentynas Benadita.
Pernai geras draugas, tautodailininkas Napoleonas Reimontas prikalbino dalyvauti Plungės bibliotekoje surengtoje tautodailės darbų parodoje. B. Skaivydienė nesigaili rizikavusi – grįžo namo apipilta pagyromis, padėkomis ir apdovanota drožybos įrankiais.
Jie pravers: palėpėje dar nuo praėjusios žiemos prikrauta nebaigtų skulptūrų, o į galvą jau naujos idėjos braunasi. Norėtų sukurti didelę skulptūrą kieme, mažų jau gana. Būna, kad per naktį prie lempos prasėdi medį lyg molį kaltais minkydama. O kai akys ir rankos pavargsta, ima į rankas armoniką. Kaip ir drožinėti, groti, dainuoti pati išmoko mamos dainų klausydama.
Daiva Bartkienė, „Šeimininkės“ korespondentė
