Nors kaitra pamažėl traukiasi, tačiau pieno ūkių šeimininkų nuotaikos kaista. Karščiavęsi blokuoti kelius, išgirdę pasiūlymą tiesiog išpilti pieną, palikę be žaliavos supirkėjus, ūkininkai susimąstė apie siūlymą pasirašyti memorandumą. Šioji savaitė turėtų būti lemiamoji. Kalbinti Utenos r. Leliūnų, Vyžuonų ir Užpalių seniūnijų ūkininkai emocijų neslėpė: per sunkiai ir atkakliai kurtasi, kad lengvai pasiduotų.
Birželį ES pieno supirkimo vidurkis buvo 30 ct/kg, Lietuvoje – beveik 21 ct/kg, o 90 proc. ES vidurkio būtų apie 27 ct/kg. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pieno supirkimo kaina per metus krito 20,8 proc. O kai kurie Utenos krašto pieno ūkių šeimininkai tegauna vos 17–19 euro centų už kilogramą.
Pernai metų rajono geriausio ūkio šeimininkai iš Vyžuonų Kristina ir Ritautas Žukauskai tolina mintį apie ūkio bankrotą. Veterinarijos specialistas, netekęs darbo, nesibeldė į Darbo biržos duris, o palengva, su kantrybe nuo kelių karvučių kūrė pieno ūkį, artėjantį prie šimto galvijų. Labai gražiai, išmintingai tvarkosi atkaklūs žmonės: atvykus pažiūrėti yra ko, tačiau pirmą kartą Ritautą tenka matyti nusiminusį.
– Kiek teko girdėti, pavienes karvutes laikantieji vos devynis centus tegauna. Mums „Pieno puta“ devyniolika moka, – pasakojo R. Žukauskas. – O pagalvojus apie drastiškus sprendimus – ir emociškai, ir materialiai būtų nepakeliama, jei savo rankomis kūrus reikėtų sunaikinti. Jei atvirai, nuo esminio žingsnio sulaiko banko paskola. Laimė, kad dar prisiduri iš išmokų už žemę, iš kvotų už karves. Su Kristina stengiamės mintis nuvyti darbais. Nors talkina abi paauglės dukros, bet jau keleri metai be atostogų ir taip diena dienon. Todėl bandėme samdyti, bet sunkiai sekasi. Pastebėjau, kad traktorininkas keistai vaikšto, alkoholio matuoklis pusantros promilės parodė. Ir melžėja nuostolių pridarė: teko somatinėmis ląstelėmis užterštą pieną išpilti. Bedarbių aplink sočiai, bet pabandyk rasti dirbantį. Kas, kad jiems už pašalpą atidirbti reikia: valandą pašlavinėjo, iki pietų pravaikšto, nes reikia valandas atbūti. Kartais norisi ūkiškai paklausti: kada liausimės žeminti dirbantį žmogų, šitaip nupiginę jo triūsą?
Geriausių ūkių varžytuvėse po Žukauskų antrąja likusi Danutė Makaravičienė iš Užpalių sen., Kaimynų kaimo, atrodo visas naštas pakėlė. Žuvus vyrui liko su mokinuku sūneliu, augina nuo gimimo neįgalią dukrą, dirbo iš peties, visus skausmus malšindama. Pasistatė fermą, suformavo piendavių bandą, juk zootechnikė, turinti diplomą su pagyrimu.
– Kam tas raginimas pieną išpilti, kai mes jį, kapeikinį, ir taip išpilame, dar šitiek reikalavimų išpildę, – mintijo žodžio neieškanti ūkininkė. – Graudžiai juokinga, kai pustoris sąsiuvinis kainuoja tiek, kiek trys kilogramai primelžto pieno! Supirkėjai mūsų sąmonę jau perpratę: atseit pašūkaus ir nustos. Kai trečią valandą nakties pradedi melžti, tai ir šūkavimams jėgų nelabai lieka. Bėda, kad mūsų žmonės nevieningi: pavieniui pašūkavę nieko nelaimi.
Leliūnų seniūnijos ūkininko Arūno Kudrevičiaus nejauku buvo klausti, ar jis palaikytų streikuojančiuosius. Atkaklaus būdo žmogus turi skaudžios patirties. Dar gyvendamas Vilniuje, palikęs žmoną su dvyniais mažyliais, buvo tarp Sausio 13-osios gynėjų. Žmonos senelių žemėje pradėjęs ūkininkauti nuo plyno lauko nukentėjo nuo savų, kai buvo nubaustas už 2003 m. organizuotą kelių blokadą.
– Matau tik vieną kelią: kooperuotis, be vienybės nieko nepasieksime, – tokia A. Kudrevičiaus, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos nario, nuomonė. – Netgi visoms Baltijos valstybėms vertėtų jungtis, kad išsireikalautume iš ES lėšų patirtiems nuostoliams padengti. – Dabar perdirbėjai su pardavėjais vieną ir tą patį teigia: „Pakelsime kainas ūkininkams, patys bankrutuosime“. Dar neteko girdėti, kad iš pastarųjų abiejų kokia įmonė ar parduotuvė būtų bankrutavusi. Tik mes, kaip kokie stebukladariai, vis išsilaikome. O kiek reikia pieno parduoti, kad nusipirktume kuro pašarams ruošti, priedų gyvuliams šerti, vaistų susirgusiems gydyti, mums vieniems terūpi.
Regina STUNDIENĖ, „ŪP“ korespondentė
