Socialinio darbuotojo darbas – tai ne tik profesija, bet ir pašaukimas. Tai kasdienis žmogaus buvimas šalia tų, kuriems sunku, kuriems reikia palaikymo, supratimo ar tiesiog nuoširdaus pokalbio.
Palaikyti, padėti, išklausyti, suprasti, padrąsinti, apkabinti ar tiesiog pasakyti gražų žodį kiekvieną dieną tenka ketverius metus socialinio darbuotojo darbą Alytaus miesto socialinių paslaugų centre dirbančiai Vaidai Kazlauskienei.
„Ne aš pasirinkau socialinį darbą, o jis pasirinko mane“
Anot Vaidos, sprendimas tapti socialine darbuotoja atėjo labai natūraliai. „Nuo pat mokyklos laikų mane domino humanitariniai mokslai – istorija, literatūra, psichologija, labai mėgau skaityti. Man patinka gilintis, išklausyti ir suprasti. Nors tikslieji mokslai sekėsi sunkiau, visada jaučiau stiprų norą analizuoti ir padėti kitiems. Kartais net sakau, kad ne aš pasirinkau socialinį darbą, o jis pasirinko mane“, – sako socialinė darbuotoja.
Pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu, paskatinusiu rinktis būtent socialinio darbuotojo profesiją, tapo asmeninė Vaidos patirtis ir vidinis poreikis padėti kitiems. „Kiek save prisimenu, visada buvau linkusi padėti silpnesniems, užjausti ir palaikyti tuos, kuriems sunkiau. Atrodo, tai manyje tarsi natūraliai „užprogramuota“, net kartais dėl to šiek tiek pykstu, nes kitų žmonių interesus iškeliu aukščiau savo“, – prisipažįsta moteris.
Šis vidinis impulsas rūpintis kitais ilgainiui Vaidai tapo tvirtu pagrindu pasirinkti socialinio darbuotojo kelią. „Man svarbu matyti prasmę savo veikloje, o galimybė prisidėti prie kitų žmonių gerovės man suteikia ne tik motyvacijos, bet ir vidinį pasitenkinimą“, – priduria ji.
Per pastaruosius ketverius metus Vaidai teko dirbti su skirtingomis grupėmis – senyvo amžiaus asmenimis, šeimomis bei įvairią negalią turinčiais žmonėmis.
Darbas nebuvo lengvas, tačiau, anot Vaidos, įvairiapusė veikla padėjo jai plačiau pažvelgti į socialinio darbo svarbą ir įvairovę.
Socialinio darbuotojo diena – dinamiška ir kintanti
Šiuo metu Vaida dirba Socialinėse dirbtuvėse ir kuruoja asmeninę pagalbą. „Kasdien bendrauju su asmenimis, kuriems reikalingas individualus dėmesys, palaikymas ir pagalba kasdienėje veikloje“, – pasakoja moteris.
Socialinio darbuotojo diena, anot jos, labai dinamiška ir kintanti. „Čia reikia gebėti greitai prisitaikyti prie kintančios situacijos. Vieną dieną gali tekti susitikti su žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, kitą – tvarkyti dokumentus, rengti planus ar bendradarbiauti su kitomis institucijomis. Nėra vienodų situacijų, todėl tenka būti lanksčiai, prisitaikyti ir nuolat mokytis“, – priduria V. Kazlauskienė.
Nelengvame darbe pasitaiko ir džiugių momentų. Dažniausiai jie būna maži, tačiau labai reikšmingi.
„Kartais užtenka nuoširdžios šypsenos, buvimo šalia, žvilgsnio ar paprasto „ačiū“, kad suprastum, jog tavo darbas turi prasmę. Tokios akimirkos primena, kodėl pasirinkau šią profesiją ir kiek daug gali duoti žmogiškas ryšys“, – šypsosi Vaida.
Iššūkiai darbe – pagalba sunkią negalią turintiems asmenims ir darbas su neįgaliojo artimaisiais
Ne paslaptis, kad socialinio darbuotojo darbe pasitaiko ir iššūkių. Vienas didžiausių – pagalba sunkią negalią turintiems asmenims. Tokiose situacijose žmogui reikia nuolatinės, specializuotos pagalbos, tačiau ją riboja aplinkybės – per mažas paslaugų kiekis, specialistų ir tinkamos infrastruktūros trūkumas, o minėtos aplinkybės sukelia vidinį bejėgiškumo jausmą, bet taip pat skatina ieškoti kūrybiškų, individualiai pritaikomų sprendimų ir dar labiau vertinti mažus pasiekimus.
Dar vienas darbe dažnai kylantis iššūkis, anot Vaidos, darbas su negalią turinčio žmogaus artimaisiais. Šeimos narių emocinis nuovargis ir patiriami sunkumai reikalauja daug empatijos, kantrybės ir gebėjimo išgirsti. Socialinės darbuotojos teigimu, tokiose situacijose dažnai tenka būti tarpininku tarp artimųjų lūkesčių, realių galimybių ir žmogaus su negalia poreikių. „Ne visada lengva rasti balansą, bet būtent tokiose situacijose atsiskleidžia socialinio darbo esmė – būti šalia ir padėti kurti geresnę kasdienybę, net jei ji keičiasi labai pamažu“, – prisipažįsta V. Kazlauskienė.
Nepaisant pasitaikančių sunkumų Vaidą dirbti nelengvą socialinio darbuotojo darbą įkvepia gyvenimiški asmenų su negalia pavyzdžiai. „Kai matau, kaip jie, nepaisant negalios keliamų sunkumų, gyvena aktyvų, prasmingą ir pilną veiklos gyvenimą, suprantu, kad iš jų galiu daug pasimokyti. Tokiomis akimirkomis pagalvoju: „Oho, kiek jėgos, entuziazmo, stiprybės“. Tai įkvepia mane toliau dirbti, augti kaip žmogui ir specialistui“, – sako Vaida.
Darbe Vaidai ne mažiau svarbi ją supanti draugiška, palaikanti komanda. „Kolegos, į kuriuos visada galiu kreiptis pagalbos, pasitarti ar tiesiog išsikalbėti – tai neįkainojama. Tokia aplinka suteikia saugumo jausmą ir motyvaciją net tada, kai darbas būna emociškai sudėtingas“, – draugišku kolektyvu darbe džiaugiasi moteris.
Socialinės darbuotojos siekis – profesiškai tobulėti
Paklausta, kokių asmeninių ir profesinių tikslų Vaida turi šiandien, moteris teigia, kad ji ateityje norėtų augti kaip asmenybė – gilinti savo emocinį sąmoningumą, supratimą apie save ir kitus, stiprinti empatiją. Taip pat Vaida nori tobulėti ir kaip socialinė darbuotoja – įgyti daugiau praktinės patirties bei gilinti žinias. „Profesiniu požiūriu mano tikslas yra gana konkretus – kelti profesinę kompetenciją ir siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos“, – priduria moteris.
Prakalbus apie socialiniam darbuotojui būtinas charakterio savybes iš visų žmogui būdingų Vaida išskiria empatiją. „Daugelis žinome šį terminą, tačiau tikro, nuoširdaus gebėjimo suprasti kitų žmonių jausmus ir parodyti, jog tai suprantame, neįgyjame tik baigę studijas. Empatija – tai savybė, kuri stiprėja per patirtį, nuolatinį darbą su skirtingais žmonėmis ir gebėjimą reflektuoti save. Ji reikalauja vidinių resursų, emocinio sąmoningumo ir atvirumo kitam žmogui“, – sako moteris. Ne mažiau svarbus yra komunikabilumas, tolerancija, lankstumas, kantrybė, atsakomybė ir kitos humaniškosios vertybės.
Apie svajones ir jautrius darbo momentus
Pokalbiui pakrypus apie su darbu susijusias svajones, Vaida atskleidžia: „Jei turėčiau neribotus išteklius, norėčiau įkurti modernią, šiuolaikišką įstaigą, kurioje visapusišką, kompleksinę pagalbą galėtų gauti visi asmenys, nepriklausomai nuo jų negalios pobūdžio ar sunkumo. Ypač daug dėmesio skirčiau tiems, kurie turi sunkią negalią ir kuriems šiuo metu dažnai trūksta tinkamų paslaugų. Tai būtų saugi, atvira ir jauki erdvė, kurioje žmonės ne tik gautų reikiamą pagalbą, bet ir jaustųsi matomi, priimti ir vertinami. Tikiu, kad tokia vieta galėtų keisti ne tik atskirų žmonių gyvenimus, bet ir visos visuomenės požiūrį į negalią, įtrauktį ir socialinį teisingumą.“
Vaidos darbe netrūksta jautrių momentų, kurie ilgai išlieka jos atmintyje. Moterį ypač palietė pokalbis su jaunu, sunkią negalią turinčiu žmogumi. „Tokios situacijos visada priverčia sustoti ir susimąstyti – suvokti, kokie mes patys laimingi ir kokią didelę vertę turi kasdienės, paprastos galimybės judėti, bendrauti ar priimti sprendimus. Kartais atrodo, kad būtent šios akimirkos – kai matai tikrą žmogaus gyvenimo trapumą ir stiprybę – padaro tave geresniu žmogumi, atviresniu ir jautresniu kitų skausmui bei džiaugsmams“, – sako Vaida.
Nors socialinio darbuotojo darbas nėra lengvas, Vaida ragina jaunus žmones rinktis būtent šią profesiją. Anot jos, ją vertėtų rinktis tiems, kurie jaučia vidinį pašaukimą padėti kitiems. „Tai profesija, kuri reikalauja daug – empatijos, kantrybės, emocinio atsparumo, gebėjimo dirbti tiek su žmonėmis, tiek su sistema. Tačiau ji taip pat labai daug duoda – suteikia prasmės jausmą, leidžia augti asmenybei, išmokti be išankstinio nusistatymo priimti kitus, stiprina žmogišką ryšį. Socialinis darbas nėra lengvas kelias, bet tai – kelias, kuriame gali matyti tikrus pokyčius, net jei jie maži. Jei pagalba kitiems kyla natūraliai, o ne iš pareigos – socialinis darbas gali tapti prasmingu ir labai vertingu gyvenimo keliu“, – teigia V. Kazlauskienė.
Artėja Lietuvos socialinių darbuotojų diena, tad Vaida profesinės šventės proga kolegoms linki empatijos: „Nepamesti savęs tarp visų, kuriems padedame, ir nepamiršti, kad mūsų darbas prasideda nuo žmogiško ryšio, pagarbos ir nuoširdumo“ ir pasidalija socialinių mokslų profesorės, lektorės Brené Brown žodžiais, kurie, jos manymu, labai taikliai apibūdina socialinio darbo esmę: „Dirbti socialinį darbą nereiškia pakeisti žmones – tai reiškia būti su žmonėmis tokiais, kokie jie yra, ir sukurti jiems empatišką aplinką, kad jie patys galėtų keisti savo elgesį.“













