Ne paslaptis, jog mėgstame keliauti, lankyti žymias vietas, pažinti naujus žmones ar egzotiškas kultūras. Dažniausiai į kelią mes leidžiamės „ratuoti“ ar „sparnuoti“, kelionėse vertiname komfortą ir prabangą, o, apsistodami viešbučiuose, nuožmiai kovojame dėl kiekvienos papildomos žvaigždutės.
Į Alytaus rajono viešojoje bibliotekoje vykusį naujausios kelionių knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ pristatymą atvykusi kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė priklauso visiškai kitam keliautojų tipui. Kelionėse jai nerūpi mums įprasti patogumai, ji visuomet keliauja su minimalia manta, o bene vienintelė jos transporto priemonė – dvi „nuosavos“ kojos, kuriomis ji yra nukulniavusi ne vieną tūkstantį kilometrų. Dažnai per šaltį, lietų ar audras. Autorė yra baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete. Ji yra parašiusi dar dvi kelionių knygas: „Šuarų žemė“ (2014) ir „Peru spalvos“ (2016).
Renginio pradžioje, naudodama skaidrių pateiktis, Kristina trumpai pristatė Šv. Jokūbo kelio istoriją, jos simbolius bei legendas. Per 42 dienas vingiuota ir kalvota Šiaurės Ispanijos vietove jai teko įveikti 775 kilometrus į Vakarus nutįsusiu keliu, kuriuo per paskutiniuosius dešimt amžių praėjo milijonai piligrimų. Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis kupinas paslapčių ir mįslių. Knygos autorė gyvai papasakojo apie kelyje sutiktus žmones, kurie į kelią leidžiasi įvairiomis transporto priemonėmis, kartais net raiti ant asilų. Anot Kristinos, daugelis tokių keliautojų nesupranta ir vadina juos keistuoliais. Kaip pavyzdį ji paminėjo kelyje sutiktą „tamplierių“ Tomą, kuris, atidavęs savo namus išvargusiems piligrimams, nesavanaudiškai rūpinasi jų sveikata bei gerove.
Pristatydama savo naujausią knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“, Kristina pabrėžė, jog mintis parašyti tokią knygą jai gimė seniai. „Nuo 2000-ųjų metų rašau straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir siunčiu juos įvairiems kelionių žurnalams. Vieną dieną šovė mintis, jog reikėtų visus tuos straipsnius tematiškai apibendrinti ir išleisti juos atskira knyga“. Taip 2010 m. pasirodė jos pirmasis kelionių knygos „Kelias į Santjago de Kompostelą“ leidimas, o praslinkus septyneriems metams – antrasis, pagerintas leidimas. Naujojo leidimo atvartuose išspausdintas originalus Kristinos žemėlapis, kuriame sužymėtos nakvynės vietos, knygos tekstas buvo papildytas ir atnaujintas, jame gausu spalvotų nuotraukų.
2006 metais ji pirmą kartą iškeliavo Šv. Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą ir, kaip pati pripažino, iki šiol negalinti iš jo sugrįžti. Į šį piligriminį žygį ji leidosi jau penktą kartą: du kartus jame dirbo kaip savanorė, o tris kartus įveikė Prancūziškąjį, Šiaurinį ir Portugališkąjį kelius. Ji jau turi įveikto kelio simbolį – šukutės geldeles, kurias kartu su piligrimo pasu gauna kiekvienas keliautojas, įveikęs paskutinį kelio etapą. Vieni eina Šv. Jokūbo keliu, norėdami „išvalyti“ smegenis, kiti gi – trokšdami atsipalaiduoti ar išpirkti nuodėmes. „Ėjimas atpalaiduoja smegenis, praskaidrina protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų“, – tikina knygos autorė ir siūlo visiems tai išbandyti.
Ir jei renginio pradžioje Kristinos pasiūlymas išbandyti save piligriminiame žygyje nesulaukė susirinkusių dėmesio, tai pasakojimo pabaigoje bent trys ar keturi žmonės apipylė Kristiną klausimais, prašydami praktinių patarimų. Autorė mielai pasidalijo savo ilgamete kelionių patirtimi ir pasiūlė kelionę pradėti nuo kuprinės, kuri pirmą kartą jai leidžiantis į žygį svėrė 13 kg, tačiau, įveikus kelias stačias įkalnes, „nejučia“ sumažėjo iki šešių. Paklausus apie pinigus, paaiškėjo, jog dienai reikia apie 20 € . „10 eurų reikia skirti maistui, o likusius – nakvynei hostelyje. Nors kartais nakvynei pakanka ir penkių eurų. Tik reikia turėti ausų kamštelius, nes šalia knarkiantys 50–60 piligrimų daugeliui trukdo užmigti. Nors aš miegu kietai ir nieko negirdžiu“, – atviravo keliautoja. Paklausta, kiek porų avalynės ji imanti į kelionę, Kristina atsakė, jog vienus „Adidas“ firmos sportinius batelius, „kurie puikiai atlaikė ne vieną kelionę“.
Neakivaizdi kelionė Šv. Jokūbo keliu baigėsi, autorė padėkojo susirinkusiems, kurių akyse jau įsižiebė tas nenumaldomas kelionių ilgesys, per amžius kvietęs žmoniją išbandyti save nesibaigiančioje gyvenimo kelionėje.
Arnoldas Šatrauskas
