Spalio 26 dieną poetė, vaikų rašytoja, aktorė, režisierė Birutė Mar kūrybiniais atradimais dalijosi su Naujųjų Valkininkų bibliotekos skaitytojais vaikais.
B. Mar vaikystėje svajojo tapti aktore, besimokydama muzikos mokykloje, labai nemėgo skambinti pianinu, todėl po natomis slėpė knygas ir daug daug skaitė. „Taip begrodama tapau rašytoja“, – juokavo Birutė. J. Spyri „Heidą“, S. Kozlovo „Ežiuką rūke“, A. Milno „Pūkuotuko pasaulį“, A. de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ rašytoja įvardijo kaip mėgstamiausias vaikystės knygas ir motyvavo, kodėl jas rekomenduotų perskaityti kitiems. „Labai patiko poetas Justinas Marcinkevičius. Atrodė, kad jis stebukladarys, pradėjau ir pati kurti eilėraščius. Nusiunčiau į „Moksleivio“ redakciją. Juos publikavo, o aš mokykloje tapau poete“. Į stebuklingą muzikinio teatro pasaulį Birutė pateko ketvirtoje klasėje, atliko vaidmenį B. Kutavičiaus operoje ir prisiekė sau niekada su teatru nesiskirti. Studijuodama režisūrą Sankt Peterburge, rašė dienoraštį, atsirado noras dienoraščio mintis ir tekstus sutrumpinti iki eilėraščio eilučių, taip gimė poezijos knyga „Neišsiųsti laiškai“, išleista iškart po studijų. Japoniškąją patirtį (Tokijuje mokėsi tradicinių japonų šokių ir choreografijos) perkėlė į knygą „Kokoro“ (širdis), keliones po Indiją – „Cinamonu kvepiantys namai“.
Parašyti knygą vaikams Birutę paskatino Vytautas V. Landsbergis, parodęs kaunietės dailininkės V. Medalinskienės piešinius, kuriuose pavaizduoti užsimerkę angelai: „Gal parašysi kažką pagal šiuos paveikslėlius, labai gražūs“. Angelai tikriausiai ir pakuždėjo, kad reikia pamėginti… Taip atsirado pirmoji knyga vaikams „Marija ir Pūkelis“. Ją rašydama iš pradžių nežinojau, kaip gi čia tiems vaikams rašyti – visaip bandžiau, nesąmoningai mėgdžiojau Vytauto pasakų stilių. Bet kažkoks vidinis balsas vedė: stop, čia ne tu… „Mariją ir Pūkelį“ rašiau remdamasi tikra istorija: penkiametė draugės dukrytė Marija nuolat regėjo angelą, kalbėdavosi su juo ir apie tai pasakodavo suaugusiems. Labai graži istorija, kaip Marija atėjo į pasaulį – angelas jai parodė jos tėtį ir mamą, liepė leistis devyniais laiptais žemyn, kaip jis ją vėliau tais laiptais parsives atgal. Sunku suprasti, ar tai mergaitės fantazija, ar tikra patirtis. Knyga alsuoja Marijos logika, žaisme. Birutė atskleidė pirmosios savo knygos vaikams kūrybinę laboratoriją: kaip knygos redaktorės neįtikino užsimerkę angelai, o dailininkei jie niekaip neatsimerkė, dėl ko knygoje atsirado skyrius, paaiškinantis, užmerktų akių paslaptį, kaip Marija išrinko angelui Pūkelio vardą, kodėl atsisakyta dailininkės pasiūlytos rožinės spalvos fono ir kt.
B. Mar teigimu procesas buvo be galo įdomus, pažinau visai kitokią save. Tad norėjosi šią kelionę tęsti. Po poros metų išleista „Princesių sala“, kurioje sudėtos kelionių po pasaulio šalis patirtys, karaliauja japoniukė Juki, indė Maja, prancūzaitė Faustina, Amelija iš kalnų šalies, Smiltelė iš Lietaus šalies. Smiltelė – pačios autorės prototipas. Sukurti apysaką apie gėlininkę Lėją ir jos romantišką meilės istoriją paskatino pranašingas sapnas, kuriame autorė regėjo save gėlininkės vaidmenyje. Neužilgo gavo gėlininkės vaidmenį teatre, o svečiuodamasi mažame Italijos miestelyje, sumanė ir knygą. Nedideli namukai, siauros gatvelės, draugiški žmonės, mažos jaukios krautuvėlės tapo neatskiriama apysakos „Gėlininkė“ dalimi.
Birutė atviravo, kad perskaičiusi vienos mergaitės rašinėlį apie „Gėlininkę“: „Knygoje sužinojau, kad yra tokia gėlių kalba. Ir aš norėčiau ją išmokti. Kaip gaila, kad mokykloje nemoko šios kalbos…“, pagalvojo, jog rašyti vaikams – tai tarsi kalbėti gėlių kalba, slapta, kurios, gaila, nemoko mokykloje…
Renginį rėmė Kultūros ministerija, Kultūros taryba.
Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė
