Adakavos kaime (Tauragės raj.) gyvenantiems Griškams praėjusių metų Kalėdos atsiuntė ir didžiulę nelaimę, ir neįtikėtiną stebuklą. Juo po gaisro, pasiglemžusio namus kūčių vakarą, šeima vadina žmonių gerumą, kuris padėjo atsistoti ant kojų ir gyvenimą vėl matyti šviesiomis spalvomis.
Gelbėjo ir Kalėdų eglutę
Jonas Griškus, nors praėjo lygiai metai, gerai prisimena lemtingąją dieną. Šeimynykščių buvo pilni namai – šeima gausi, broliai su šeimomis norėjo per šventes pasibūti su mama ir brangiausiais žmonėmis.
Vakare visi susėdo prie Kūčių stalo. Daug dėmesio krypo į jauniausiąjį šeimos narį: dukterėčia ant rankų sūpavo nė dviejų mėnesių neturintį sūnų Mantuką. Po šventinės vakarienės brolių sūnūs ir dukros išėjo, vakaroti pasiliko sesuo ir šių namų gyventojai: po vyro mirties čia su anūkėmis gyvenanti septintą dešimtį bebaigianti Joana Griškienė, du jos sūnūs ir vieno jų draugė Kristina.
Visi žiūrėjo televizorių, o Jonas buvo įlindęs į kompiuterį. Netrukus televizorius ėmė mirkčioti. „Pasakiau, kad greitai dings elektra, teks eiti miegoti. Tačiau niekas pernelyg rimtai nesureagavo. Nusijuokė ir toliau žiūrėjo programą“, – pasakoja J. Griškus.
Tikrąją grėsmę pamatė mama. Grįždama iš lauko tualeto antrame namo aukšte ji išvydo ugnies liežuvius. Kol gaisras neįsisiautėjo, Griškai puolė gelbėti ką išmanę: dujų balioną, dokumentus, mamos vaistus. Dar prieš akimirką gyvenę švenčių nuotaika, į kiemą išnešė ir papuoštą eglutę. Ji liko sveika, tik nuo karščio jau buvo spėjusios išsilydyti girliandos lemputės. Vienuoliktą vakaro namas degė atvira liepsna.
Su ugniagesiais atvyko ir greitosios medicinos pagalbos automobilis. Nors nuo ugnies nė vienas nenukentėjo, medikų pagalbos prireikė namo savininkei Joanai Griškienei ir septyniolikmetei Kamilei, ją dėl patirto šoko ir sukilusio kraujospūdžio teko vežti į ligoninę.
Žmogiškumas glostė ne kartą
Gesinant liepsnas, pavyko apsaugoti aplinkinius pastatus, bet mūrinio namo mansarda sudegė, įkrito stogas. Kalėdų rytas prasidėjo valymo darbais: reikėjo iškuopti nuodėgulius, padaryti laikiną stogą, kad į pirmąjį namo aukštą nelytų.
Tris naktis šeima miegojo daržinėje. Paskui į šalia esančios sodybos parduodamą namą įleido kaimynai. J. Griškienė norėjo likti arčiau namų, kad galėtų prižiūrėti savo gyvulius. Pusę metų, kol atsirado pirkėjai, ten Griškai ir gyveno.
Po nelaimės J. Griškienės anūkės Laurita ir Kamilė feisbuke paprašė gerų žmonių pagalbos: „Sveiki, net nežinau nuo ko pradėti… Šventų Kūčių vakarą mūsų šeimą sukrėtė didelė tragedija. Mūsų namus pasiglemžė ugnis. Visa šeima su skausmu širdyje bandome laikytis, tačiau ugnis pasiglemžė viską, o kas liko, yra sulieta vandeniu. Kad ir kaip sunku būtų, visos šeimos vardu prašome bet kokios pagalbos…“
Į nukentėjusiųjų pagalbos šauksmą socialiniame tinkle atsiliepė daugybė žmonių – ne tik tauragiškiai, bet ir kitų miestų gyventojai. Specialiai šiai nuo gaisro nukentėjusiai šeimai feisbuke sukurtoje grupėje „Sugrąžinkime šeimai gaisro nuniokotus namus“ buvo renkama parama, tariamasi, iš kokio miesto kas gali padėti atvežti baldus, kitus daiktus. Ranką ištiesė bemaž du tūkstančiai geradarių. Siūlė drabužių, buities daiktų, baldų, statybinių medžiagų, malkų, šildyti ir džiovinti įmirkusias namo sienas.
Vienas kaunietis pasisiūlė atlikti sienų mūrijimo darbus. Aktyviai prisideda ir Tauragės verslininkai: vienas dovanojo pusę statyboms reikalingos medienos, kitas – plytų ir cemento. Paramą rinkti padėjęs žinomas tauragiškis, judėjimo „Aktyvi Tauragė“ įkūrėjas Saulius Bagdonas po gaisro suorganizavo pėsčiųjų žygį, kuriame buvo surinkta apie 700 eurų. Jo statybos bendrovė padėjo uždengti namui stogą.
Džiaugtis turi kuo
„Tikras stebuklas. Mums gaisras jį dovanojo, kitu atveju jo galbūt nebūtume patyrę. Per Kalėdas žmonės geresni, dosnesni, padėję kitam jaučiasi labiau pakylėti“, – sunkiai žodžius renka Jonas.
Nors pagalbos sulaukta nemažai, jos vis dar reikia. Visiškai įrengtas ir sutvarkytas tik vienas nedidelis kambarys, kiti du ir virtuvė pradėti remontuoti. Antrame namo aukšte trys kambariai dar net nepaliesti. Darbai iriasi į priekį po truputį, nes juos tenka atlikti savomis rankomis. Be to, dabar ir diena trumpa. Dirbant prietemoje padaroma daug broko, kurį paskui tenka taisyti.
„Bendrovė, žinoma, viską sutvarkytų per mėnesį, bet jai samdyti nėra pinigų. Šeimos pajamos minimalios. Aš tik vienas dirbu, mama gauna pensiją“, – pasakoja J. Griškus.
Norėdami kuo greičiau susitvarkyti ir surinkti lėšų remontui, Griškai iki minimumo sumažino gyvulių skaičių. Dabar belaiko pora kiaulių, karvę, prieauglį, arklį.
Nepaisydama visko, gausi šeima džiaugiasi šventes galėdama sutikti savo šiltuose namuose ir drauge. Juk lemtingąjį vakarą, jei būtų miegoti nuėję anksčiau, galėjo sudegti žmonės. Tai dar vienas stebuklas, kad taip nenutiko.
Jurga Sajenkienė, „Šeimininkės“ korespondentė
