2024 m. rugsėjo 1 d. duomenimis Lietuva pasiekė 2 893 887 nuolatinių gyventojų skaičių. Paskutinį kartą Lietuva panašius skaičius regėjo 2016 m., kai užfiksuota 2,8 mln. nuolatinių gyventojų Lietuvoje.
Stebina ne tik nuolatinių gyventojų gausėjimas, bet ir kaip greitai jis buvo pasiektas. Lietuvos oficialios statistikos portalo duomenimis dar 2022 m. pradžioje Lietuvoje gyveno tik 2,806 mln. nuolatinių gyventojų. Beveik 90 tūkst. naujų Lietuvos gyventojų greičiau nei per 2.5 metų. Skaičius įspūdingas. Jei tokios tendencijos išliktų, trijų milijonų ribą peržengsime 2028 m.
Tiesa, Marijono Mikutavičiaus dainos apie “mūsų pasauly tik trys milojonai” traukti dar neskubėčiau. Didžiąją dalį išaugusios populiacijos sudaro kitataučiai. Visų pirma tai nuo karo pabėgusios ukrainiečių šeimos. Tačiau didelį kiekį to sudaro ir Baltarusijos, Kazahstano bei kitų rytų šalių ekonominiai užsienio imigrantai.
Vis tik, visų nuopelnų dėl populiacijos augimo skirti užsienio imigrantams būtų neteisinga. Nuo 2020 m. imtas fiksuoti didesnis sugrįžtančių lietuvių skaičius nei emigruojančių. Daugiausia į Lietuvą grįžusių buvo iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos, Airijos. Ironiška, bet kaip vieną pagrindinių motyvų sugrįžti, lietuviai įvardijo kultūrinius skirtumus ir saugumą. Vakarų Europai pastarąjį dešimtmetį vykdant nežabotos imigracijos politiką, tapo mažiau saugu gyventi. Šiuo atveju, kaip teigė dalis respondentų, šeimos, asmeninis saugumas nusvėrė didesnio atlyginimo klausimą.
Čia galėtų būti gera „špargalkė“ mūsų šalies marketingistams. Lietuvos, kaip saugios, švarios ir žalios gamtos šalies įvaizdis, galimai pritrauktų daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų iš vakarų Europos. Nei kokia „Go Vilniius“ turistinė reklama, vaizduojanti mus, tegul ir su humoru, kaip postsovietinių budulių kraštą. Juo labiau, kad saugumą akcentuoja ir į Lietuvą persikėlę gyventi Vokietijos, Prancūzijos piliečiai. Jų skaičius pastaruosius kelis metus Lietuvoje taip pat išaugo.
Vis tik nereikia pamiršti imigracijos teikiamos ekonominės naudos. Lietuvos bankas prognozuoja, jog Lietuvos BVP šiais metais viršys 2 proc. Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas, Gediminas Šimkus, praėjusią savaitę naują tendenciją: šalies ūkį aukštyn traukia jau nebe pramonė ir jos eksportas, o paslaugų sektorius, arba tiksliau – informacinių technologijų ir ryšių sektorius. Nemažą dalį prie to prisidėjo ir imigrantai. Pavyzdžiui iš Baltarusijos į Lietuvą persikėlusi žaidimų studija „Wargaming“ per dvejus metus tapo didžiausiu bendrovės padaliniu pasaulyje. Šiandien joje Vilniuje dirba beveik 1 tūkst. „Wargaming“ darbuotojų, vidutiniškai uždirbančių po daugiau nei 5 tūkst. eurų.
Tačiau nevaržoma imigracija yra tarsi dviašmenis kalavijas. Tik laiko klausimas kada Lietuva pakartos vakarų Europos klaidas. O ekonominę naudą nusvers saugumo ar net tautos išnykimo problematika. Kad to išvengtų, Lietuva jau dabar turi mokytis iš kitų klaidų.
Geriausias pavyzdys kaip nereikia elgtis yra visai šalia mūsų – kitapus Baltijos krantų. Švedijos atvirų durų politika privedė prie to, kad ši šalis tapo pirma Europoje pagal fiksuojamų susišaudymų skaičių. Švedijos sostinė Stokholmas, jau keli metai tituluojamas išprievartavimų sostine. Norėdama stabilizuoti situaciją Švedijos valdžia buvo priversta įvesti kariuomenę patruliuoti imigrantų dominuojamuose rajonuose.
Be abejo, Lietuva patiria darbuotojų trūkumą tam tikrose srityse. Tai ypač aktualu statybų ir logistikos sektoriuje. Tačiau, jei ir toliau užmerksime akis į sparčiai augantį ekonominių imigrantų skaičių, jų teikiama ekonominė nauda gali pavirsti į kur kas didesnę žalą.
Ekonomistas Nerijus Mačiulis pastebėjo, jog nuo 2015 metų MMA ir prieš mokesčius, ir po mokesčių padidėjo daugiau nei tris kartus – “kone daugiausiai visoje ES”. Bet per tą patį laikotarpį produktyvumas – vieno dirbančiojo sukuriama pridėtinė vertė – augo gerokai kukliau, vos 17 procentų. “Dar blogiau, pastaruosius trejus metus BVP, tenkantis vienam dirbančiajam Lietuvoje, netgi mažėjo, daugiausiai dėl to, kad į darbo rinką įsiliejo mažesnę pridėtinę vertę sukuriantys imigrantai”. Kaip pastebi ekonomistas, tokios tendencijos ateityje gali sukelti bankrotų virtinę.
Kyla klausimas, kiek tokia žemos kvalifikacijos darbuotojų imigracija yra būtina? Šiuo metu registruotas nedarbas šalyje siekia 8,8 proc. Šalyje nedirba kas vienuoliktas darbingo amžiaus šalies gyventojas. Registruoto nedarbo rodikliai didėjo 54 savivaldybėse. Labiausiai nedarbas paaugo Molėtų r., Zarasų r., Marijampolės, Šakių r., Joniškio r., Pagėgių, Anykščių r. ir Švenčionių r. savivaldybėse. Didžiausias nedarbas Lietuvoje – Kalvarijos (12,8 proc.), Ignalinos r. (12,4 proc.), Lazdijų r. (11,2 proc.) bei Kazlų Rūdos ir Jonavos r. (po 11,1 proc.) savivaldybėse. Tad atvirai kyla įtarimas, jog dalis verslininkų tiesiog ieško pigesnės darbo jėgos užsienyje. Užuot samdę vietinį brangesnį lietuvį čia.
Galų gale, vis dažniau pradeda kilti kultūrinių skirtumų klausimas. Jau dabar visuomeninkai kelia raudonas vėliavas dėl Vilniaus rusinimo. Esą, tiek rusiško pasaulio apraiškų jie nametė net per 50 Sovietų okupacijos metų. Paslydus ant vakarų Europos imigracijos grėblio, susidariusi nesaugi aplinka gali paskatinti naują lietuvių emigracijos bangą. Tik ši banga būtų genama ne ekonominės gerovės, bet saugumo paieškos motyvų. Tokias tendencijas vis dažniau pastebime tarp Prancūzijos ir Vokietijos piliečių, pastarąjį dešimtmetį atsikrausčiusių čia į Lietuvą.
Vis tik, jei imigracijos tendencijos nepasikeis, Lietuva bus pasmerkta vėl pasiekti trijų milijonų populiacijos ribą dar šį dešimtmetį. Lieka esminis klausimas – kiek iš šių milijonų sudarysime mes – lietuviai.
Giedrius Iškauskas
