„Politika – kompromisų menas“ – daugeliui žinomas posakis. Tai reikėtų suprasti kaip kiekvienos šalies padarytas tam tikras nuolaidas, nes dėl jų pasiektas laimėjimas yra vertingesnis abiem. Pasiekti kompromisą reiškia baigti klausimą bent jau tol, kol atsiras naujų aplinkybių.
Tačiau ne visi politiniai klausimai tokie „paprasti“, kad būtų galima rasti kompromisą, ypač kai politinės galios yra nelygios arba kai procese dalyvauja ir trečiosios jėgos. Tokiu atveju kyla dilema „būti ar nebūti“, o tragiškiausias tampa bandymas per prievartą primesti tariamą kompromisą, manant, jog taip problema bus išspręsta, nors ir žinant, kad toks kompromisas netenkina nė vienos šalies. Būtent taip dabar bandoma spręsti asmenvardžių rašymą lietuviškuose asmens dokumentuose.
Kovo pabaigoje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Andrius Kubilius pateikė įstatymo projektą dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose. Įdomu tai, kad tas įstatymo projektas beveik visiškai atkartojo Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės 2015 metais pristatytą įstatymo projektą, tik šiek tiek jį praplėtė. Akivaizdu, jog tas praplėtimas pritaikytas išskirtinai Lietuvos lenkams.
Norisi atkreipti dėmesį į sistemingą kompetentingos institucijos minėtu klausimu pateiktos išvados nepaisymą. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadoje dėl dar G. Kirkilo ir I. Šiaulienės projekto vadovaujamasi Konstitucinio Teismo (KT) nuostata, kad Lietuvos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis. Tačiau, atsižvelgus į visuomenės poreikius, siūlomos išimtys užsieniečiams, įgijusiems Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniams ir vaikams. Taigi VLKK yra nustačiusi baigtinį sąrašą atvejų, kai leidžiamos ne vien lietuvių kalbos abėcėlės raides. A. Kubiliaus pateiktas įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektas iš esmės įteisina nelietuviškų rašmenų vartojimą beveik visiems to norintiems asmenims ir paneigia tiek KT suformuotą doktriną, tiek VLKK nustatytas išimtis.
1999 metais KT įtvirtino doktriną, jog lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. 2007-aisiais tas pats KT pabrėžė, kad „lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė“. 2009 metais KT savo sprendimu leido nelietuviška forma asmenvardžius rašyti kitų įrašų skyriuje, o 2014-aisiais nurodė, kad kai kuriais atvejais, pase rašant nelietuviškus vardus ir pavardes, galima vartoti kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo. Tačiau pažymimas konstitucinis imperatyvas saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, savo galutine ir neskundžiama nutartimi nusprendė, kad dokumentuose asmenvardžiai turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis, kartu įrašant juos ir nelietuviškais rašmenimis bei „nesugramatinta“ forma.
Kitas įdomus aspektas yra tai, kad šio klausimo reguliavimas siejamas su Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentų taisyklėmis. Toks reguliavimas susaisto mus su nepavaldžia mums tarptautine institucija, o tai brandžiam politiniam elitui neturėtų būti priimtina.
Galiausiai pateiktas projektas beveik nesprendžia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) reikalavimų dėl Lietuvos lenkų asmenvardžių rašybos, nes nenumato galimybės rašyti specifinių lenkų abėcėlės raidžių (nors keliamas būtent toks reikalavimas). Kai kurios lenkiškos pavardės dėl to nė kiek nebūtų priartintos prie lenkiškos formos, tik dar labiau diferencijuotų Lietuvos lenkus ir sukeltų daugiau maišaties. Žinant, kad LLRA-KŠS reikalauja išskirtinai lenkiškos asmenvardžių rašymo formos, tai būtų tik tarpinis variantas ir leistų jai toliau kelti tuos pačius reikalavimus. Taigi Lietuva, politiškai vertinant šį klausimą, ir liktų „neįvykdžiusi savo įsipareigojimų“.
Taip, politika – kompromisų menas. Tačiau kartais geriausias kompromisas yra aiškios vertybinės nuostatos, o ne reliatyvizmas. Tad tol, kol neįmanoma pasiekti naujo kompromiso, vertėtų laikytis ankstesnio kompromiso, kuris yra 1992 metais tautos priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Gediminas Kazėnas