Erika Simniškytė
Norint apibūdinti politiką, žurnalistą, verslininką, visuomenininką Artūrą Zuoką netinka tradicinės, šabloniškos frazės, nes tai – neeilinė asmenybė. Politiniai oponentai jo nemėgsta dėl per didelės drąsos, veiklumo, iniciatyvumo, pasitikėjimo savimi, pavydi kūrybiškumo, sugebėjimo netikėčiausias idėjas paversti realybe. Tačiau tai natūrali reakcija: juk gyvenime, kaip ir fizikos moksle, greičiau judantys atomai visuomet užkliudo kitus… Nepaisant visų išbandymų, A. Zuokas nelėtina gyvenimo tempo ir eina savo laimės keliu.
Esate minėjęs, kad Jūsų vaikystė prabėgo su knyga. Įvardinkite labiausiai Jūsų asmenybės formavimąsi įtakojusias knygas?
Sunku pasakyti, kas įtakojo. Bet iš tiesų gyvenau su knyga, knygos pasaulyje, nes daug skaičiau ir net rinkau knygas. Daug kas galbūt prisimena „Drąsiųjų kelių“ seriją; ją buvau visą surinkęs kaip savo kolekciją ir perskaitęs. Ypatingai didelę įtaką tuo metu man padarė knygų serija apie indėnų gyvenimą (Liselotte Welskopf-Henrich „Harka“ ir kt.). Tos knygos man taip patiko, jog mes, klasiokai, buvome sukūrę net savo būrį ir gyvenome pagal jose nurodytas indėniško gyvenimo taisykles. Indėnų garbės kodeksas: vyriškumas, duoto žodžio laikymasis, nepasidavimas niūrioms nuotaikoms, kovojimas iki galo, ištvermė, manau, kad tai labai prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Dar labai patiko Senekos knyga „Laiškai Liucijai“, kurią rekomenduoju skaityti savo vyresniems vaikams.
Po to visa serija Žiulio Verno knygų, kurios padėjo atsiskleisti kūrybingumui, išlaisvino fantazijos pasaulį. Tai, kad šiandien turiu daug įvairiausių idėjų, galbūt yra Žiulo Verno knygų nuopelnas, nes jos atvėrė tuos pasaulius, kurie de facto būtų sunkiai sugalvojami.
7–8 klasėje pradėjau skaityti Dostojevskio knygas, Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“ ir daug kitų vertingų knygų.
Sakyčiau, tai, kas šiandien daugeliui yra televizija, kinas ar internetas, mano laiku buvo knyga. Knygos ir šiandien man labai svarbios.
Žinant, kad augote problemiškų tėvų šeimoje, bet sugebėjote ištrūkti iš tos aplinkos, savo jėgomis susikurti kitokį gyvenimą, Jus galima pavadinti laimės kūdikiu. Kaip manote, jeigu ne vaikystėje patirti išbandymai, ar šiandien būtumėte toks, koks esate?
Be abejo, kad tai įtakojo. Kita vertus, įvairių gyvenimo pusių pažinimas visada yra prasmingas ir reikalingas. Gal tai nėra malonu tuo metu, bet kalbant apie gyvenimą, patirtis ir supratimą, tas laikotarpis, manyčiau, turėjo nemažai įtakos mano asmenybės formavimuisi.
Galbūt aš labiausiai prisimenu tą momentą, kai po eilinių konfliktų tėvui padauginus alkoholio (tuomet gyvenome netoli Anykščių esančiame kaime), turėjome bėgti iš namų. Mano tėvukas turėjo smarkų charakterį: kai išgerdavo, niekada ramiai nenueidavo miegoti…
Aš atsimenu, kai miegant kažkokioje kolūkio salėje ant grindų, daviau sau pažadą, kad aš negersiu ir nerūkysiu. Tuomet buvau 5-6 metų. Ir tas pažadas man taip įstrigo, kad ilgą laiką griežtai jo laikiausi. Dažniausiai žmonės sunku tesėti sau duotus pažadus, bet man tai padėjo nenuklysti. Gyvenime teko būti įvairiose aplinkose, bet aš praktiškai niekada nerūkiau, o pirmą kartą alaus paragavau būdamas 22 metų. Nors mokiausi ir profesinėje technikos mokykloje ir armijoje buvau, kur gana vyriška aplinka, bet visur mano pasirinkimą aplinkiniai gerbė, tačiau visiems buvo keista. Manyčiau, jog sau duotas pažadas man padėjo pereiti tą sudėtingą laikotarpį, kurį išgyvena daugelis jaunų žmonių.
Dar reikėtų paminėti, kad aš niekada neskubu spręsti apie žmogų, net jeigu jis tuo metu yra bėdoje. Pavyzdžiui, per savo gyvenimą teko sutikti nemažai žmonių, kurie turėjo problemų su alkoholiu, bet aš niekada jų nepasmerkiau, kas šiandien įprasta mūsų visuomenėje. Stengdavausi žmogiškai pasikalbėti, patarti, paskatinti. Ir man džiugu, kad šiandien ne vienas žmogus man galėtų pasakyti už tai ačiū ir pasako, nes tai padėjo žmogui atsibusti ir atsistoti ant kojų, valdyti savo problemą.
Ir, manau, kad tai yra labai svarbu, nes šiuo laikotarpiu Lietuvoje ir visame pasaulyje susiformavusi patyčių kultūra, kuri yra madinga. Pradedant prezidento rinkimais Amerikoje ir t.t. Patyčių kultūra labai stipriai žlugdo, sumenkina žmones. O kai duodi žmogui galimybę, palaikai jį sunkiu momentu, o ne tuo pasinaudoji, tu gali padaryti labai daug gerų darbų, pastūmėti žmones gyventi kitaip.
Apskritai, ar manote, jog laimingas ir sėkmingas žmogus yra sinonimai?
Ne. Netgi labai ne. Skaitydamas paskaitas jaunimui visada savo prezentaciją baigiu mintimis apie sėkmę ir laimę. Žmonės neturėtų jų maišyti, nes sėkmė ir laimė nėra tas pats. Skaitant straipsnius žurnaluose galima matyti labai daug, atrodytų, sėkmingų žmonių: materialine prasme puikus, įdomus gyvenimas… Bet nebūtinai tie asmenys yra laimingi. Tarp sėkmės ir laimės yra didžiulis atstumas.
Kai žmogų lydi sėkmė, visada ateina toks laikotarpis, kai jis pats pradeda galvoti ir klausti savęs, ar yra laimingas? Atsakyti į šį klausimą man labai padeda rytų išmintis, kur teigiama, jog „Nėra kelio į laimę“. Šio kelio žmonės dažnai bando ieškoti ir neretai pasirenka kelią į sėkmę. O juk „kelias ir yra laimė“.
Viskas, ką aš gyvenime darau – tai einu savo keliu. Tai ir yra laimė. Toks požiūris padeda kitaip pažiūrėti į savo gyvenimą, savo sėkmes, pasiekimus ir tai priimti kaip laimę. Jeigu žmonės manęs klausia, ką rinkčiausi: karjerą ar laimingą gyvenimą, kas yra svarbiau, visada sakau, kad pats renkuosi ir kitiems patariu rinktis kelią, kuris nuves į laimę.
Kai per daug koncentruojamasi į sėkmę, dažnai galiausiai nusiviliama. Atrodo, žmogus turi viską, ko troško, bet kas iš to?
Pastaruoju metu studijuoju laimės ekonomiką, kas dabar yra nauja mada pasaulyje, ir ten aiškiai atskiriama laimė nuo sėkmės. Sakyčiau, laimė yra tvariau ir galbūt ji yra netgi lengviau pasiekiama negu sėkmė. Sėkmė yra trapu.
Pralaimėjimus vertinate kaip naudingas pamokas, kiekvienoje situacijoje įžvelgiate teigiamas puses. Kaip manote, ar Jūsų neišsenkantis optimizmas yra įgimta, ar įgyta savybė?
Gal įgimta? O gal tiesiog man pavyko šios savybės neužgniaužti? Netgi atvirkščiai – ją ugdyti. Nes dažnai būna, kad gyvenimo eigoje (patyrę įvairias nesėkmes ir pan.) mes užgniaužiame savo gerąsias savybes.
Galiu papasakoti vieną gana keistą istoriją. Kai tarnavau jūrų pėstininkų brigadoje, Šiaurės jūros kariniame jūrų laivyne, kartais draugai man siųsdavo žurnalus (berods, tai buvo „Nemunas“). Viename iš jų aš perskaičiau eilėraštį apie gėlę. Skaityti eilėraščius apie gėles esant šiaurėje, prie Barenco jūros, visai neromantiškoje aplinkoje, atrodo keista…
Tačiau šio eilėraščio pabaigoje buvo be galo geras sakinys: „Kodėl gėlės niekada nemato savo šešėlio? Todėl, kad jos visada žiūri į saulę“. Ši citata privertė mane susimąstyti, ją net užsirašiau į savo užrašų knygelę ir šiandien gyvenime naudoju kaip pavyzdį. Ir tada viskas atrodo taip paprasta. Kas trukdo pakelti galvą į viršų ir pažiūrėti į saulę? Visada galime pažiūrėti į viršų ir pamatysime šviesą. Tai tapo mano vidiniu varikliuku, padedančiu išgyventi sunkius laikotarpius ir nematyti to šešėlio, kurį vienaip ar kitaip gyvenimas verčia matyti. Taip gyventi paprasčiau.
Gaunu nemažai kritikos iš kolegų, kad per daug gerai galvoju apie vieną ar kitą dalyką. Bet gyvenime toks optimistinis požiūris man visada pasiteisindavo, nors gal ir klysdavau, kažkas mane nuvildavo ir pan. Žiūrėjimas į šviesiąją gyvenimo pusę, į pilną, o ne pusiau pilną stiklinę ir yra atsakymas, kodėl aš jaučiuosi gerai. Sakyčiau, kad to trūksta nemažai daliai žmonių. Aišku, jeigu būni pesimistiškas, lengviau sau pateisinti, kodėl kažko nepadarei, kodėl tau nesiseka, tuomet gali kaltinti kitus. Jeigu į gyvenimą žiūri pozityviai, tuomet pats už viską atsakai ir nėra ko kaltinti.
Kada išryškėjo Jūsų lyderio savybės?
Kieme. Aš visada buvau aktyvus: ir kieme, ir mokykloje, ir mokantis profesinėje technikos mokykloje, ir tarnaujant kariuomenėje. Visuomet buvau prie organizatorių, nors nesiekdavau būti pirmas. Gal ne visada turėjau formalų lyderio statusą, bet visuomet stengdavausi kažką organizuoti, suburti aplink save draugus. Viskas pavykdavo natūraliai. Kolegos, draugai tai vertindavo. Prisigalvodavau įvairiausių veiklų, kurios buvo man įdomios ir natūraliai įtraukdavo aplinkinius.
Visuomenėje vyrauja nuomonė, jog dviems lyderiams sunku kurti darnius santykius šeimoje. Atrodo, kad Jums su žmona Agne tai puikiai pavyksta. Koks gerų santykių receptas pagal Agnę ir Artūrą Zuokus?
Mes, kaip ir kiekviena šeima, turime savo vidinių rūpesčių. Be abejonės, Agnė yra labai gabi, aktyvi moteris, turinti daug pasiekimų, tikslų.
Nors šeimoje, kurioje augau, to neteko matyti, bet natūraliai manyje yra užprogramuotas požiūris, kad šeimoje yra du lygiaverčiai asmenys. Kiekvienas turi teisę į savo gyvenimą, savo karjerą. Nei vienas negali iš kito reikalauti aukotis.
Šeima – tai du savarankiški žmonės, laisvi patys priimti sprendimus, kartu gyvenantys ir sugebantys sutarti po vienu stogu. Aišku, labai suartina vaikai, bendri rūpesčiai.
Esu iš tų vyrų, kurie gerbia moterį, jos laisvę ir kuris jau šiandien yra pakankamai protingas, kad kartais susitaikytų ir su kaprizais. O konfliktai, ginčai tik parodo, kad vienas kitam rūpime. Jeigu viskas būtų neutralu, nebūtų įdomu.
Aš puikiai suprantu, kad Agnė turi savo tikslų, planų ir šeima neturi tam trukdyti. Atvirkščiai, šeima yra tas uostas, kuriame gali būti, kai už uosto ribų siaučia audra, kur gali gauti inspiracijų tolimesniems darbams.
Kartais pagalvoju, kad mūsų su Agne visuomeniškumas galbūt yra per didelis, kad reikėtų dažniau grįžti į uostą ir pažiūrėti ar jame viskas gerai.
Šeimoje niekas neturi kentėti. Gal tai ir padeda mums sutarti, nors abu turime savo tvirtą nuomonę ir pan. Laikui bėgant visi aštrūs kampai apsišlifuoja.
Jeigu galėtumėte pakeisti vieną savo charakterio savybę, kokia ji būtų? Kas labiausiai erzina Jus patį ar žmoną?
Man sunku kitiems pasakyti ne. Dažnai persiimu kitų žmonių problemomis. Kai daugeliu atvejų reikėtų pasakyti ne, aš bandau padėti spręsti problemą, ją priimu kaip savo, tampu įsipareigojęs. Dažniausiai negali padėti arba žmogus nepajėgus priimti pagalbos. Dėl to kartais atsiranda nesusipratimų, kyla konfliktų.
Norėčiau sugebėti griežčiau pasakyti ne ir mažiau gelbėti pasaulį. Nors nuo to kelias į laimę tik įdomesnis.
Kuo priimdamas svarbius sprendimus dažniau pasikliaujate: širdimi, protu ar intuicija?
Čia labai geras trikampis. Manau, kad visi trikampio kampai dalyvauja sprendimų priėmime.
Vienas mano pažįstamas yra pasakęs, jog esu geležinės logikos romantikas. Man labai patiko šis apibūdinimas. Iš tiesų, aš turiu labai gerą loginį mąstymą, bet kartu turiu didelį romantiškumo arba idealizavimo užtaisą. Ir daugeliu atvejų man padeda žvėriška intuicija. Didelę dalį sprendimų pajaučiu intuityviai.
Prisimenu smagią vaikystės istoriją, kai dažnai iš Jonavos važinėdavau į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, kur mokiausi ornitologijos. Laisvės alėjoje visada užeidavome į knygyną, kuriame būdavo labai gerų, brangių knygų apie gamtą, akvariumus (tuo metu laikiau žuvytes). Nusipirkti tas knygas būtų neįmanoma, bet vykdavo labai gera loterija, kurios metu galėjai išlošti puikių knygų, o bilietas kainavo vos 25 kapeikas.
Buvau išmokęs: jeigu ateinu, intuityviai pasirenku bilietą ir jį paimu, visada laimiu. Jeigu tik pradėdavau svarstyti, kurį bilietą rinktis, visuomet pralošdavau.
Turėjau gana gerą knygų kolekciją apie gamtą, akvariumus, kurią išlošiau būtent šioje loterijoje savo intuicijos dėka.
Dao filosofijoje yra labai gera nuostata, kad intuityviai mes galime daug ką išspręsti, tik svarbu neužgožti savo vidinio balso, to pirmojo impulso, kuris pasufleruoja atsakymus (racionaliais pamąstymais, dvejonėmis, poveikiu iš išorės ir pan.). Svarbu išsiugdyti sugebėjimą pagauti tą pirmąją mintį. Man gyvenime tai visada pasiteisina.
Galiu pasakyti, kad daugelis mano sprendimų, kurie iš pradžių komandai atrodė kosmosas, po to būdavo įvertinti kaip puikūs ir verti įgyvendinti.
Racionalumas, logika, be abejo, yra svarbu, tačiau svarbiausia – vidinis gėrio balsas. Visą gyvenimą, ką bedaryčiau, man svarbiausia būdavo, kad tai būtų įdomu, prasminga.
Grįžęs iš tarnybos kariuomenėje ir įstojęs į universitetą, įkūriau Humanistinio jaunimo sąjungą (joje taip pat dirbo tuomet dar būsima mano žmona Agnė) ir savo šūkiu pasirinkome žinomą Cicerono posakį: „Inter bonus bene“ („Tarp gerų gerai“). Mūsų darbo tikslas buvo kurti didesnę gėrio salą. Patys neturėdami nieko, rūpinomės tais, kuriems kažko reikia…
Į rinkimus Jūsų vadovaujama Lietuvos laisvės sąjunga ėjo su šūkiu: Už laimingą ir turtingą Lietuvą. Įsivaizduokite, kad laimė tampa nacionaline valiuta. Koks darbas sukrautų Artūrui Zuokui turtus?
Tai ir būtų tas kapitalas, kurio kiekvienas iš mūsų trokšta. Nes kiekvienas žmogus, sąmoningai ar pasąmoningai, trokšta, kad jo gyvenimas būtų laimingas.
Mes ne veltui pasirinkome tokį šūkį. Nors iš pradžių norėjome, kad mūsų šūkis būtų „Už laimingą Lietuvą“, bet atlikus sociologinius tyrimus paaiškėjo, jog Lietuvos žmonės nesupranta laimės be materialinės gerovės. Ir tai natūralu, nes laimingiausiose šalyse pagal Jungtinių Tautų tyrimus (pirmiausia – Skandinavijos šalyse) materialinės gerovės lygis yra žymiai aukštesnis. Taigi laimė ir materialinė gerovė yra neatsiejami dalykai.
Kai buvau nuvykęs į Butaną – vienintelę šalį, kuri taiko laimės indeksą kaip vieną iš savo valstybės bei visuomenės raidos kriterijų – diskutuojant su švietimo ministru, man labai patiko jo išsakyta mintis, kad laimė ir turtas yra kaip dvi žmogaus kojos. Tik būdamas pakankamai materialiai apsirūpinęs, žmogus jaučiasi laimingas. Šie dalykai turi eiti koja kojon.
Be abejo, norint, kad šalis, jos žmonės būtų laimingi, materialinė gerovė yra svarbus elementas. Tačiau ją pasiekus, ateina momentas, kai susimąstai – ar iš tiesų esi laimingas? Ar didesnė materialinė gerovė paverčia tave laimingesniu? Dažniausiai priešingai.
Vilnius, kuriam ilgai vadovavote – laimingiausių žmonių miestas Lietuvoje. Jūsų nuomone, ko reikia, kad ir kitų Lietuvos miestų bei rajonų žmonės jaustųsi laimingesni?
Manęs kaip mero dažnai klausia, kokiu darbu labiausiai didžiuojuosi? Aš niekada nepasakysiu, kad didžiuojuosi, jog tvarkiau gatves, nutiesiau tiltą ar aplinkkelį. Didžiuodavausi tuo, kad Eurostato tyrimų duomenimis Vilnius visuomet patekdavo į laimingiausių Europos miestų penketuką. 2015 m., kai baigiau savo trečiąją kadenciją, Vilnius buvo numeris vienas Europoje. Kokio dar geresnio savo ir komandos veiklos įvertinimo gali norėti miesto vadovas?
Kad žmonės jaustųsi laimingi savo mieste, neužtenka kalbėti apie materialines investicijas. Tai svarbu, bet miestas, į kurį žmonės nori keltis gyventi, iš kurio nebėga turi kartu su gyventojais pasakoti savo istoriją. Gyventojai turi jaustis tos istorijos kūrėjais, dalyviais.
Todėl mano veikloje buvo labai daug įvairiausių projektų, akcijų, kurios kai kam atrodydavo keistos: oranžiniai dviračiai, senjorams skirta akcija „Susitikime prie kavos puodelio“ Kalėdų laikotarpiu, neleistinoje vietoje pastatyto automobilio pervažiavimas tanku… Tokios akcijos įtraukia miestiečius, jie nori kalbėti, diskutuoti apie miestą, jaučiasi už jį atsakingais kūrėjais.
Žinoma, svarbi ir miesto higiena: gatvių valymas, šiukšlių surinkimas, duobių tvarkymas ir pan.
Būtent miestiečių įtraukimas į miesto istorijos kūrimą bei pasakojimą ir daro miestą tokiu, kuriame žmonės jaučiasi gerai, nepaisant jo trūkumų. Nes Vilnius, kaip ir kiekvienas miestas, turi daug trūkumų, bet vilniečiams jis patinka. Jie jaučiasi šio miesto kūrėjais, čia kuriančiais savo gyvenimo legendą ir dalyvaujančiais bendros miesto legendos kūrime.
Manau, daugeliui Jūsų veikla besidominčių žmonių smalsu, kada pagaliau išleisite savo knygą? Minėjote, kad ji jau senokai parašyta.
Nežinau. Daug kas mane šiuo klausimu spaudžia… Knyga man ne itin patinka, todėl reikia ją iš naujo perrašyti.
Problema, kad kol pabaigi rašyti knygą, būna praėjęs tam tikras laikotarpis ir vėl kažko trūksta. Taigi dabar reikia knygą dalinti į atskirus laikotarpius.
Daug kas siūlo apie politiką, apie miestą parašyti… Turėčiau tai padaryti. Juo labiau, kad turiu labai daug medžiagos. Pavyzdžiui, kai dalyvaudavau įdomiuose susitikimuose, aš juos visada aprašydavau. Jeigu išvažiuoju į kokią nors kelionę, irgi ją aprašau.
Medžiagos daug, tik reikia skirti tam laiko ir viską susidėlioti. Turiu parašyti. Tik šiandien jau reikėtų rašyti ne vieną, o dvi , galbūt net tris knygas.
Kažkada bus…
