Juozas SKRIPKAUSKAS
ŪP korespondentas
Anksčiau mirusįjį, ypač kaime, ir nuprausdavo, ir aprengdavo, ir duobę iškasdavo, ir giesmes pagiedodavo patys gyventojai, šiais laikais visa tai įsprausta į tam tikras higienos normas, visokias taisykles, kurių nevalia pažeisti. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl kaimo vietovėse retai kuriasi ritualines paslaugas teikiančios įmonės. Juk laidotuvių organizavimas, atrodytų, yra toks itin vietinis reiškinys, panašiai kaip ir nedidelės parduotuvės, aprūpinančios aplinkinius gyventojus. Tačiau tokių verslų kaimuose, net ir nedideliuose miestuose, beveik nėra. Atlikti paskutinę šioje žemėje kelionę į kaimus, miestelius ir nedidelius miestus pagelbėti kviečiami verslininkai iš rajonų centrų. Jie irgi gali suteikti visas paslaugas, pradedant mirusiojo aprengimu, baigiant gedulingais pietumis.
Daro beveik viską
Vis dėlto pasitaiko vienas kitas miestelis, kuriame laidojimo paslaugomis verčiamasi. Jei iš laidotuvių nepavyksta sudurti galo su galu, papildomai sukamasi prekyboje ar kitoje srityje. Žemaitijoje tokių verslininkų esama Skuodo r. Mosėdžio miestelyje, Kretingos r. Darbėnų miestelyje ir kt. Kai kuriose miestais vadinamose, vieną kitą tūkstantį gyventojų turinčiose vietovėse (Viekšniuose, Varniuose, Priekulėje) veikia rajonų centruose įsikūrusių laidojimo namų filialai.
Mažeikių r. Sedos mieste, sakytume, išskirtinė padėtis. Mieste nebegyvena nė tūkstantis žmonių, tačiau čia veikia mažoji bendrija „Sedos puokštė“, teikianti ir ritualines paslaugas. Pakalbinome šios įmonės šeimininką Laimoną Pocevičių, kuris noriai papasakojo apie tokios verslo šakos kasdienybę.
„Taip, teikiame šią paslaugą ir esame vieninteliai Sedoje, turintys tokią licenciją. Ir žemės kasimo kursus esame baigę, galime duobes kasti. Kai reikia iškasti duobę, būtinas leidimas, jo be tam tikro pažymėjimo negausi. Mes turime teisę paimti palaikus iš namų ar ligoninės, tik jų balzamuoti ir perrengti negalime –
kreipiamės į specialistus Mažeikiuose arba Plungėje. Po to atvežame į šarvojimo salę ir visa kita jau galime atlikti patys“, – pasakojo L. Pocevičius.
Tų paslaugų laidotuvėse – devynios galybės: ir salės papuošimas, ir giedotojai bei muzikantai, ir transportavimas, ir gedulingi pietūs…
„Viskas priklauso nuo užsakovo pageidavimų, tačiau jei jis nori, viską atlikti galime mes. Aš esu baigęs muzikos mokyklą, galiu ir pagroti, ir pagiedoti, jei reikia – pats ir duobę iškasu. Tik svečių namus, kuriuose būtų galima rengti gedulingus pietus, tebestatome. Dėl amžiaus nebegaliu pretenduoti į europinę paramą, todėl, kad ir vargingai, įsirenginėjame savo lėšomis. Nežinia, kiek tai dar užtruks“, – sakė verslininkas.
Vien iš laidojimo neišgyventų
Paklaustas apie laidotuvių tokiose vietovėse kaip Seda kainas L. Pocevičius sakė, kad viskas priklauso nuo žmogaus pageidavimų.
„Pasakysiu žemaitiškai: jei nepalaidosime biedno, neateis bagotas. Yra buvę, kad laidojome vien iš mirusiojo pašalpos. Tokiais atvejais kai kas suteikiama ir už savikainą, ir nemokamai. Už 300 Eur mirusįjį iš kūno paruošimo vietos jau reikėtų vežti tiesiai į kapines, be jokių tarpinių stotelių. Kartą Sedos gyventoją tik dviem valandoms pašarvotą palaikėme salėje, kad artimieji galėtų atsisveikinti, ir išvežėme palaidoti. Mes sakome, kad daug geriau, kai žmogus miršta žiloje senatvėje, tada artimieji dar gauna dvi pensijas, už 700 Eur jau galima organizuoti normalias laidotuves“, – sakė „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.
Verslininko teigimu, moteriškos suknelės kaina pas juos prasideda nuo 26 Eur, bet kainuoja ir 85. Vyriškas kostiumas gali būti ir be pamušalo, tada jis pigesnis. Pigiausias karstas – 160 Eur, bet pasiturintis žmogus užsisako ir už tūkstantį. Jei dar įvertinsime kitas paslaugas, laidotuvės atsieina labai įvairiai.
Paklaustas, ar tokiame nedideliame mieste kaip Seda šis verslas yra pelningas, L. Pocevičius atskleidė, kad vien iš jo neišgyventų.
„Nors Sedoje ir aplinkiniuose kaimuose visi kreipiasi į mus, pastebime, kad mirčių pastaraisiais metais mažėja. Pačioje Sedoje per metus miršta gal dvidešimt žmonių. Matyt, mažėja gyventojų. Yra buvę, kad du mėnesius nė karto nešarvojome. Todėl ir gedulo namai vien iš tokios veiklos neišsilaikytų. Jei nesiverstume prekyba maisto ir pramoninėmis prekėmis, išgyventi nepavyktų. Net prekyba –
sezoninis reiškinys. Spalio pabaigoje pirko daug žvakių ir gėlių, atėjo lapkritis – pajamų iš to neliko. Panašiai bus ir per Kalėdas. Todėl sakyčiau, kad ritualinių paslaugų veikla – tik šalutinė verslo šaka“, – atskleidė „Sedos puokštės“ savininkas L. Pocevičius.
Konkurencijoje laimi stambieji
Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė sakė, kad visoje seniūnijoje, įskaitant kaimus, gyvena beveik 3 tūkst. gyventojų, o mirčių per metus – apie 60–70.
„Mirtys lenkia gimimus, todėl gyventojų skaičius nuolat mažėja. Mirus žmogui dažniausiai kreipiamasi į Sedoje veikiančią įmonę, tačiau galima naudotis ir kitų verslininkų paslaugomis. Be to, yra parapijos namai, kuriuose leidžiama šarvoti. Gedulingų pietų kreipiasi į maitinimo paslaugas teikiančias įmones“, – sakė seniūnė.
Kitose Mažeikių r. seniūnijose niekas daugiau negalėjo pasigirti turintys savą laidojimo įmonę. Antai Židikų seniūnė SkirmutėStasytė patikino, kad visos su laidojimu susijusios paslaugos perkamos Mažeikiuose.
„Mažeikiuose įsikūrusi ritualinių paslaugų įmonė, jie mielai važiuoja ir į Židikus. Toks vietinis verslas neišsilaikytų, nes seniūnijoje gyvena tik 2,2 tūkst. gyventojų. Gedulingiems pietums yra bendruomenės salė, tačiau maistą reikia užsisakyti iš kitur“, – sakė S. Stasytė.
Laižuvos seniūnijoje gyvena viso labo tūkstantis gyventojų. Seniūno Algimanto Auškalnio teigimu, savos pas juos tik pamaldos bažnyčioje, o visa kita – iš Mažeikių.
„Mūsų kapinėse laidojami ne tik vietos gyventojai, nemažai atveža iš kitur, jei žmonių šaknys su šia vieta susijusios. Todėl ir pamaldos ne visada vyksta mūsų bažnyčioje, pasimeldžia kažkur kitur, o čia atveža palaidoti. Vietos gyventojų mirčių ateityje tik mažės, nes kasmet seniūnijoje gyvenančių skaičius sumažėja 10–20 žmonių“, – sakė seniūnas.
Viekšniai – dar vienas Mažeikių r. miestas, jis gerokai didesnis už Sedą. Čia gyvena daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių, o visoje seniūnijoje su 42 kaimais – 4,6 tūkst. Nepaisant to, savos laidojimo įmonės miestas neturi, įsikūręs tik Mažeikiuose veikiančios įmonės filialas.
„Seniūnijoje kasmet miršta apie 80 žmonių, o jei įskaičiuosime laidojamus iš kitų vietovių –
susidarys 120. Todėl laidojimo namų filiale veikia dvi šarvojimo salės. Gal ir būtų norinčiųjų įsteigti savą verslą, tačiau dėl įvairių apribojimų tokių ketinimų atsisakoma. Juk esame ir urbanistinis draustinis, ir regioninis parkas. Duobę medžiui pasodinti galime kasti tik su archeologo leidimu, o ką jau kalbėti apie namo pamatus ir visa kita“, –
situaciją Viekšniuose apibūdino seniūnas Kornėlijus Kryžius.
Laidotuvės anksčiau būdavo organizuojamos kone kiekvienuose nelaimės aplankytuose namuose, prie jų savo pagalba prisidėdavo vietos gyventojai – ir duobę iškasdavo, ir pagiedodavo, ir karstą panešdavo. Dabar šis liūdnas gyvenimo įvykis tapo išskirtinės verslo šakos objektu, iš jo uždirba tik stambios, plačią rinką turinčios įmonės. Mažuose miesteliuose toks verslas sunkiai išsilaiko, o jei ir gyvuoja, tai tik kaip papildoma veikla.
Reklama: verslosritys.lt
