Pasidžiaugę gražiomis ir prasmingomis lietuviškų piršlybų, bernvakarių ir mergvakarių tradicijomis, tęsiame interviu su tautosakininke, etnologe, žurnaliste, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus mokslo darbuotoja Gražina Kadžyte.
Mergvakario ir bernvakario metu aptariami svarbiausi vestuvių organizaciniai klausimai. Laikas kviesti svečius ir kepti pyragus?
Artėjant vestuvių datai kviečiamas didžiulis vestuvininkų pulkas. Kadaise tai darydavo specialiai samdyti kviesliai. Vestuvės vykdavo per dvi puses: nuotakos pusėje – jos giminaičiai iš motinos ir tėvo pusės, jaunikio pusėje – jo. Dar svarbiau sukviesti kaimynus – to reikalavo bendruomenės tradicijos. Užstalėje sodinami tik garbingiausi svečiai ir jaunųjų pulkas, kiti kieme rengė sutiktuves ir palydėtuves, buvo vaišinami nešiojamais užkandžiais ir alumi. Kaimynai noriai padėdavo ruoštis: pyragus kepdavo, nakvynę iš toli atvykusiems svečiams suteikdavo, indus skolindavo ir t.t. Patarlė sako: „Geras kaimynas už tolimą giminaitį svarbesnis, nes bėdoj ar džiaugsme – vis šalia“.
Artimiausi jaunystės draugai ir giminaičiai kviečiami į pulką, kiti jaunuoliai ateidavo pažiūrėti, kieme ar klojime pasišokti. Anksčiau pulkas būdavo mišrus, bažnyčioje sustodavo iš šalių būreliais atitinkamai kas jaunikio, kas nuotakos pusėje. Vėliau atėjo mada rikiuoti poromis, eile už jaunųjų.
Kokios vestuvių ryto tradicijos?
Vestuvių rytą pamergės padėdavo nuotakai pasipuošti. Ši žvalgėsi pro langą: jei pirma pamatys atvažiuojantį vyrą – visada žinos, kur jis bebūtų. Ne šiaip sau ant palangių būdavo daug vazoninių gėlių: iš vidaus viską matai, o pati lieki nepastebėta.
Jaunikio pulkas pakeliui turėjo įveikti ne vieną kliūtį: užtvaras, vartus, atsakyti į suktus klausimus, išsipirkti įėjimą. Dėl etnopaveldo gausos galimi skirtingi ryto scenarijai. Tarkim, nuotaka sėdi už stalo tarp pamergių. Vyriausias pabrolys atneša jo seserų nupintą vainiką ir prasideda derybos. Pabrolys giria savo atvežtąjį, vyriausioji pamergė – savąjį. Kai pagaliau sutariama, pabrolys dovanoja pinigėlį, pamergė jam – išsiuvinėtą nosinaitę. Vėliau populiaresnė tapo kita tradicija: nuotaka su merginomis pasislepia – jaunikis turi atpažinti išrinktąją iš rankos.
Kas dažniausiai tapdavo vestuvių liudininkais? Koks jų vaidmuo?
Prie nuotakos ir jaunikio visada stovi vyresni liudininkai – svočia su savo vyru / svotu ir piršlys su piršliene (piršlienė – ne svočia, o tik piršlio žmona!). Piršlys dažniau būdavo tas pats, kuris vedė visas derybas. Gali būti kviestas ir kitas. Jeigu kiti piršliauti atsisakydavo (piršlys turėjo būti ne tik iškalbus, bet ir turtingas – išpirkti visas užtvaras!), tada prašydavo krikštatėvio. Ryšiai su krikšto tėveliais ir motinėlėmis buvo labai tamprūs, jie – tikri tėvų pagalbininkai, palydėtojai į savarankišką gyvenimą. Krikštatėvis / piršlys atstovavo jaunikio tėvui, krikštamotė / svočia – nuotakos motinai.
Kokie veiksniai lemdavo pabrolių ir pamergių parinkimą?
Vyriausias pabrolys – šauniausias iš jaunikio draugų, vyriausioji pamergė – sumaniausia nuotakos patikėtinė. Savi broliai ir seserys stodavo pulko gale, sėsdavo toliausiam stalo gale, kad kviestinės poros nepasijustų tinkamai nepagerbtos.
Ar jaunimo lyderiai turėdavo įrodyti savo lyderystę ir per vestuves?
Yra tokių žaismių. Kai jaunieji pasikeisdavo žiedais, kunigas leisdavo persegti iš kairės pusės į dešinę vainikėlį ir
Stalo išpirkimaspuokštelę švarko atlape. Pirmieji pamergė su pabroliu imdavo varžytis, kuris greičiau suskubs – pirmavimą šeimoje savo draugui ar draugei laiduos… Varžydavosi ir jaunikis su nuotaka! Ne vienas anų laikų kunigas yra pasakojęs, kaip jaunieji ima muistytis ir trypčioti prieš atsiklaupdami… Juk manyta, kad tas, kuris koją kitam primins, pelnys viršenybę šeimoje.
Vedybos – vienas iš esminių virsmų žmogaus gyvenime.
Papročių teisė teigia, jog vedybos įrodo žmogaus pilnametystę: jis pirmą kartą prisiekia, tampa atsakingas ne tik už savo, bet ir už antrosios pusės, judviejų vaikų likimus. Lietuvos statute skaitome, kaip pagarbiai vertinta ištekėjusi moteris. Kad santuoka keičia žmogaus statusą, atsispindi kalbos pavelde: tarmėse, vardyne. Mergautinė pavardės priesaga nurodo, kad mergina rūpinasi, už ją atsako tėvo giminė. Ištekėjusios pavardė liudija aukštesnį statusą bendruomenėje, savarankiškumą, tuo pačiu garantuoja ir naujosios giminės globą. Skirtingi vyrų statuso įvardinimai irgi dar sutinkami tarmėse: rimtą gaspadorių, šeimos tėvą, vadins Urbonavičium, Galvydžiu, jų nevedusius sūnus – Urbonavičiaus Feliksu (priklausomybės junginys), Galvydžioku (mažybinė priesaga).
Dabar madingas moterų pavardžių trumpinimas. Koks jis paliudytas tautosakoje?
Kitose tautose, pagal jų kalbų struktūrą, moteriškos pavardės gali nesiskirti nuo vyriškų. Mūsų kalbos istorija ir turimas paveldas rodo kitaip. Tiesa būdavo ir taip: vyrų pamestas moteriškes gyvanašles, arba našles, kuriomis jokia giminė nesirūpino, valdžia įdarbindavo smuklėse, kad galėtų pragyventi… Apie tokias sakydavo: nei merga, nei boba. Na, ir pavardes šnektoje pritrumpindavo…
Kaip tėvai sutikdavo grįžtančius iš bažnyčios?
Sutikimas su duona ir druskaJaunuosius tėvai (jei tėvų nėra – krikštatėviai) pasitikdavo kaip garbingiausius svečius – su duona ir druska. Duona – kasdieninis sotis, sutarimas, druska – kantrybės, ištvermės, ištikimybės simbolis.
Kuomet vestuves švęsdavo abiejose pusėse, anoje šalyje vykdavo nuotakos įvesdinimo ceremonija, jaunamartė apdalindavo visą vyro šeimą dovanomis (juostomis, rankšluosčiais ir pan.). Kuo ilgiau mergauta, kuo daugiau pasogos, kraičio – tuo daugiau teisių naujoje giminėje garantuota.
Po vestuvių ateina laikas ir šeimos pagausėjimui?
Savaime suprantama, juk šeima kurta giminei, žmonijai pratęsti. „Negirk dienos be vakaro, o marčios – be metų.“ – patarlė užmena, kad pirmasis kūdikis turėtų gimti per metus. Kol jo dar nėra, sutuoktinių pora nevadinama tikra šeima, moteris – dar ne marti, tik jaunamartė.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
Aistė Vareikytė, „Šeimos instituto“ bendradarbė