Nors Arktyje gausu energijos ir mineralinių išteklių, jų gavybai reikia daug pastangų. Prieš dešimtmetį tirpstant jūros ledui ir esant aukštoms svarbiausių žaliavų kainoms, ten kilo investicijų banga. Dabar kainos krito. Ledas vis dar tirpsta, bet Arkties klimatas išlieka atšiaurus, o infrastruktūros trūksta. Nepaisant to, 40 000 km ilgio Arkties pakrantę ir seną istoriją šiame regione turinčios Rusijos įsipareigojimai ir siekiai yra didžiausi. Apie Arktyje glūdinčias galimybes ir pavojus rašoma žurnalo „National Geographic Lietuva“ gegužės mėnesio numeryje.
Dėl visuotinio atšilimo tirpstant Arkčiai, Rusija užima pirmą vietą naudodama šio regiono išteklius. Kai Pečioros jūroje darbą pradėjo naftos platforma, 2013 m. pabaigoje „Gazpromas“ tapo pirmąja naftą iš jūros Arktyje gaunančia įmone. Šiuo metu Jamalo rytinėje pusėje dar vienos Rusijos bendrovės „Novatek“ vadovaujama partnerystė stato milžinišką terminalą dujoms skystinti ir joms eksportuoti ledlaužiais tanklaiviais į Tolimuosius Rytus ir Europą. Nors 27 mlrd. dolerių jau kainavęs projektas geriausiu atveju pradės veikti ne anksčiau kaip 2018 m., „Novatekas“ iš anksto pardavė didelį kiekį dujų.
Rusijos susižavėjimas Arktimi ir galimais jos turtais siekia mažiausiai Petro I laikus, o V. Putinas tęsia šią imperinės ekspansijos tradiciją ir net pretenduoja į 1 mln. kv. km Arkties vandenyno. Nieko keisto, nes 90 proc. žinomų šalies dujų ir 60 proc. naftos atsargų glūdi Arktyje arba subarktinėje zonoje.
Rusija ne viena. 2008 m. „JAV Geologijos tarnyba apskaičiavo, kad daugiau nei penktadalis dar neatrastos pasaulio naftos ir dujų yra už Šiaurės poliaračio, be to, tame regione gausu kitų mineralinių iškasenų. Praėjusiais metais Barenco jūroje šiauriau už „Gazpromo“ prisišvartavo Norvegijos naftos platforma. Kanada kasa deimantus, auką ir geležį Šiaurės Vakraų teritorijose ir Nunavute“, – vardinama žurnale „National Geographic Lietuva“.
Kadangi dabar Sibiro pakrančių kasmet keletą mėnesių nedengia ledas, krovininiai laivai nuo Europos iki Tolimųjų Rytų pradėjo plaukioti Šiaurės jūrų keliu. Planuojama, kad didelis kruizinis laivas „Krištolinė giedra“ šią vasarą plukdys apie 1700 turistų legendiniu Kanados Šiaurės Vakarų jūrų keliu.
Kai 2010 m. rugsėjį Norvegijoje, Kirkeneso Siudvarangerio šachtoje į motorlaivį „Nordic Barents“ buvo pakrauta geležies rūdos, rytų kryptimi pasukęs laivas Šiaurės jūrų keliu išplaukė į Šanchajų. Kelionė buvo pelninga. Palyginti su trasa Sueco kanalu, kelias per Arktį trečdaliu trumpesnis, o vien kurui buvo sutaupyta 180 000 dolerių. 2013 m. kinų konteinervežis atplaukė iš Daliano į Roterdamą per rekordiškai trumpą laiką – 35 dienas, kitaip tariant, beveik dviem savaitėmis greičiau nei Sueco kanalu. Tačiau šis kelias vis dar yra pernelyg sezoniškas ir per daug nutolęs į šiaurę, kad juo imtų plaukioti daug laivų.
Visgi, vienus džiugina, o kitus liūdina tai, kad iš tiesų į Arktį veržiamasi labai fragmentiškai. Nedaug įmonių įmerkė kojas į Arkties vandenį, o sėkmingai dirba dar mažiau. Pavyzdžiui, bendrovė „Royal Dutch Shell“, išgręžusi vieną neperspektyvią šachtą, netikėtai nutraukė daug metų trukusias ir 7 mlrd. dolerių kainavusias pastangas gręžti naftą už Aliaskos esančioje Čiukčių jūroje.
Dar 2007 m. Norvegijos naftos ir dujų bendrovė „Statoil“ Arktyje pastatė vienintelę Europoje SGD gamybos įmonę. Dujos iš trijų jūrinių telkinių į ją tiekiamos 150 km ilgio po vandeniu nutiestu naftotiekiu. 25-ių aukštų platforma „Goliat“ gręžia 100 000 barelių naftos per dieną, nors jai tenka atlaikyti uraganinį vėją ir 15 m aukščio bangas. „National Geographic Lietuva“ žiniomis, Buvo ketinama pastatyti ir daugiau į „Goliat“ panašių platformų virš dar didesnių, dar toliau į šiaurę Barenco jūroje esančių telkinių, tačiau šiam ketinimui koją pakišto naftos kainos.
Kanadoje, plačioje Nunavuto teritorijoje į šiaurės vakarus nuo Hadsono įlankos esanti aukso šachta „Meadowbank“ yra viena šalčiausių Žemėje – čia temperatūra nukrenta net iki 40 laipsnių šalčio, kai ima trupėti net medžio kamieno storio plieniniai strypai. Nors „Meadowbank“ rūdos aukso koncentracija yra tris kartus didesnė už daugumos atviras šachtas turinčių aukso kasybos įmonių, iki 2013 m. šiame rizikingame versle bendrovė prarado daugiau nei milijardą dolerių, o rūdos liko tik penkeriems metams.
Nors iš žemės gelmių išteklius kasančių įmonių įsikūrimas pavojingas gamtai, tačiau labai naudingas žmonėms. Tokios įmonės dažniausiai įsikuria nedideliuose ir merdinčiuose miesteliuose, jo gyventojams suteikia galimybę dirbti ir užsidirbti bei miestelį prikelia naujam gyvenimui. Štai, pavyzdžiui, kol Beiker Leike nepradėjo veikti kasybos įmonė „Meadowbank“, miestelio nedarbo lygis siekė 30 proc. Šiandien visi norintieji gali rasti darbą.