Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendimą, susijusį su dvikalbiais informaciniais užrašais Šalčininkų miesto centre, kai greta valstybinės kalbos pateikti vertimai užsienio kalba. Teismas panaikino Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymą dėl šių užrašų sudarymo tik valstybine kalba.
Teismas pabrėžė konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir iš jo kylančius įpareigojimus saugoti lietuvių kalbą bei užtikrinti jos vartojimą viešajame gyvenime. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad užsienio kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, įskaitant viešuosiuose užrašuose, be specialaus teisės akto – Valstybinės kalbos įstatymo, reglamentuoja ir kiti šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai.
Pagal įstatymą „Dėl Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) įgaliota nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tarptautiniams reikalams, be kita ko, transporte tvarką. Vadovaujantis šia nuostata priimtame VLKK nutarime įtvirtinta, kad transporte tarptautinio bendravimo reikmėms viešoji garsinė ir rašytinė informacija, įskaitant viešuosius užrašus, greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir užsienio kalbomis, tačiau su sąlyga, jog ji nėra išsamesnė ir jos formatas nėra didesnis.
Sistemiškai vertindamas ir aiškindamas ginčui aktualų teisinį reguliavimą, LVAT nesutiko su atsakovo pozicija, kad įstatymų leidėjas esą vienareikšmiškai įpareigojo absoliučiai visus viešuosius užrašus rašyti išskirtinai tik valstybine kalba, o išimtį nustatė tik Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje nurodytu atveju, į kurio taikymo sritį ginčo užrašai nepateko. LVAT taip pat pabrėžė, kad vien tai, jog ginčo užrašai nėra nei dekoraciniai, nei stilizuoti, savaime nesudarė pagrindo daryti išvadą, kad jie pažeidžia Valstybinės kalbos įstatymo nuostatas.
Nagrinėtu atveju pagal VLKK nutarimą turėjo būti įvertintas poreikis ginčo užrašus su informacinėmis judėjimo krypties nuorodomis link tam tikrų objektų tarptautinio bendravimo reikmėms transporte, t. y. sklandaus vietinio ir tarptautinio judumo bei orientavimosi tikslais, greta valstybinės kalbos pateikti ir užsienio kalba, o identifikavus tokį poreikį – šių užrašų atitiktis reikalavimams, jog informacija kitomis kalbomis neturi būti išsamesnė, ir jos rašytinių tekstų formatas negali būti didesnis negu tekstų valstybine kalba. Šiuo aspektu būtina siekiamo tikslo kontekste įvertinti tokių užrašų pateikimo vietą, būdą, jų kiekį, funkcinę paskirtį ir objektus, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, o kiekvienas viešasis užrašas ne lietuvių kalba turi būti vertinamas atskirai.
Byloje nustatyta, kad užrašai lietuvių ir lenkų kalbomis su nuorodomis link tam tikrų visuomenei, įskaitant miesto svečiams, svarbių objektų (ligoninės, autobusų stoties, rajono savivaldybės, kultūros centro, gimnazijos, miesto parko) buvo Šalčininkų miesto centrinėje dalyje, šalia gatvių sankryžos, t. y. transporto eismo srautų sandūroje. Pareiškėjas paaiškino, kad toks ženklas su dvikalbiais užrašais yra vienintelis, tik miesto centre. Be to, jame lenkų kalba, t. y. viena iš kitų Europos Sąjungos, grindžiamos laisvu asmenų judėjimu Sąjungos viduje, ir kurios nare yra Lietuvos Respublika, oficialiųjų kalbų, pateikti užrašai nėra išsamesni ir jų formatas nedidesnis nei analogiškų užrašų (teksto) valstybine lietuvių kalba, šie užrašai yra žemiau užrašų lietuvių kalba.
Nustatytų aplinkybių visuma, tarp jų – ginčo užrašų pateikimo vieta, būdas, jų kiekis, funkcinė paskirtis ir objektai, kuriuos šie užrašai žymi, taip pat užsienio kalbos, kuria minėti užrašai pateikti, statusas (viena iš oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų), šias aplinkybes vertinant kompleksiškai, sudarė pagrindą spręsti, kad ginčo situacija patenka į minėtą teisės aktų leidėjo nustatytą išimtį, leidžiančią tarptautinio bendravimo reikmėms transporte viešuosius užrašus greta valstybinės kalbos pateikti ir užsienio kalbomis.
