Audris Narbutas
Technologijos ir išmintingas jų naudojimas gali virsti dideliu šalies ar pavienio žmogaus konkurenciniu pranašumu. Tačiau kartu su jomis natūraliai ateina ir pokyčiai darbo rinkoje, kuriems šiandien ne visi esame pasiruošę. Šia tema diskutavome su Tele 2 korporatyvinės komunikacijos direktoriumi Andriumi Baranausku.
Jūsų bendrovė yra pirmaujantis mobiliojo ryšio operatorius. Taip pat Tele 2 yra įnešusi didelį indėlį į interneto plėtrą Lietuvoje, kuris šiandien yra laikomas viena iš stipriųjų mūsų šalies konkurencinių savybių. Ar mes galime ateityje prarasti šį savo konkurencinį pranašumą dėl toliau besivystančių technologijų? Ar kitoms valstybėms lengva pasivyti lyderio pozicijose kol kas sėkmingai įsitaisiusią Lietuvą?
Nemanau, kad prarasime šį pranašumą, nes, greta mūsų technologinės pažangos, turime ir faktą, kad vyksta arši konkurencija mobiliojo ryšio srityje. Tai jūs tikrai matote. Mobiliojo ryšio operatoriai aršiai konkuruoja, konkurencijos elementus matote ir tokiose srityse, kaip, pavyzdžiui, šildymas. Visa konkurencija skatina operatorius atsivežti naujų technologijų ir jas įdiegti. Panašu, kad ši konkurencija niekur nedings ir duos ilgalaikę naudą valstybei.
Kalbant apie technologijų vystymąsi ir plėtrą, šiandien yra labai madinga atkreipti dėmesį į artėjančią Ketvirtąją pramonės revoliuciją. Kaip manote, ar tai bus tiesiog kažkoks labai konkretus ir apčiuopiamas momentas, ar ji ateis labai nuosekliai ir bus sudėtinga įvardyti lemiamą momentą?
Mes šiandien visiškai neįsivaizduojame, kaip ji atrodys. Žinome tik tai, kad žmonės anksčiau ar vėliau ją pajus. Tai bet kuriuo atveju yra revoliucija. Vieną gražią dieną verslininkas pamatys, kad galima sumažinti kaštus įdiegiant automatizuotą ir robotizuotą liniją ar dar kažką. Galbūt ne visą, gal dalį gamybos veiklos pakeis robotais.
Verslininkas neturės pasirinkimo, nes to nepadaręs jis praras konkurencingumą ir bus nukonkuruotas užsienio konkurentų. Lygiai taip pat mes džiaugiamės savo vežėjais, kurie karaliauja bent jau dalyje Europos. Lietuvos logistikos sektorius iš tikrųjų yra labai stiprus. Jeigu Lietuvos logistikos sektorius neįsidiegs save vairuojančių automobilių, kai tie automobiliai ateis, o konkurentai įsidiegs, tai Lietuvos vežėjai negalės pasiūlyti tokių sąlygų, lankstumo ir kainų. Tokiu atveju konkurentai juos tiesiog išstums iš rinkos. Būtent konkurencija ir skatina atnaujinimą, tobulėjimą, investicijas ir naujos kartos įrangą.
Bet pripažinkime, kad tai gąsdina dalį visuomenės. Jeigu tolimojo reiso vairuotojus ir dabartinius sunkvežimius pakeičia savavaldžiai sunkvežimiai, o darbuotojai nėra pasirengę keisti darbą, ima kilti problemos ir trintis. Kaip manote, ar nebus taip, kad ši revoliucija ims strigti dėl visuomenės nepasitenkinimo?
Nėra visiškai nieko naujo. Pažvelkime į istoriją. Kai vyko Pirmoji industrinė revoliucija, atsirado netgi specialus terminas luditai – žmonės, kurie naikino mašinas, nes jos iš jų atimdavo darbą. Ir tai buvo faktas, nes fabrikantui labiau apsimokėjo įdiegti vieną mašiną, negu samdyti keliasdešimt žmonių, kurie daro tą patį darbą. Fabrikantas dalį tų žmonių atleisdavo ir jie išties neturėjo ką valgyti. Tai buvo tragedija. Šiandien mes turime kur kas pažangesnes socialinės rūpybos sistemas, nei jas turėjome XIX a. pradžioje. Šiandien mes turime galvoti, kaip tą būsimą problemą išspręsti. Galimų sprendimų tikrai yra. Vienas jų, žinoma, švietimas. Švietimas ne tik vaikų, mokinių, bet ir suaugusiųjų. Kalbu apie mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Yra visiškai normalu, kad žmonės pakeis profesiją galbūt kelis kartus per gyvenimą. Tikrai nebus taip, kad žmogus atėjo į fabriką, kuriame dirbo jo tėvas, ir išeis iš jo po penkiasdešimt metų palikęs ten savo vaikus ir anūkus. Taip jau net ir dabar nebėra pasaulyje.
Šioje vietoje norėčiau paklausti. Jūs paminėjote, kad mes turime analogus, bet išoriškai yra ir pastebimų skirtumų. Pirmoji pramonės revoliucija suformavo tokį fenomeną kaip paslaugų sektorius, šou verslas ir panašūs reiškiniai. Jeigu pažvelgtume į šiandienos situaciją, šie reiškiniai nebegali susiformuoti, nes jie jau dabar yra mūsų gyvenimo dalis.
Matote, niekas XIX a, neįsivaizdavo, kad atsiras šou sektorius, niekas XX a. pradžioje neįsivaizdavo, kad atsiras programavimo industrija, mes neįsivaizduojame, ką veiks mūsų vaikai po dvidešimties metų. Tad mes realiai galime tik įvardyti tas problemas, kurios yra Lietuvoje. Jos yra lygiai tokios pačios visame pasaulyje. Ir taip niekur nuo to negali tiesiog dingti. Prieš kelerius metus buvo žinutė, kad iš Švedijos yra iškeltas paskutinis siuvimo fabrikas. Nors neliko Švedijoje siuvimo fabrikų, bet dėl to nesumažėjo drabužių. Švedai irgi turėjo apsispręsti, ar jie orientuojasi į mažą pridėtinę vertę bei mažus atlyginimus, nes negali siuvėjams, kurie dirba mechaninį darbą, mokėti didelio atlyginimo, ar geriau juos perkvalifikuos ir jie dirbs kitą, bet geriau apmokamą darbą.
Ar jaučiate, kad verslas, regėdamas, kokie bus poreikiai ir iššūkiai, planuoja aktyviau įsitraukti į perkvalifikavimą?
Verslas jau šiandien tuo užsiima. Vien dėl to, kad atėjus žmonėms iš aukštojo mokslo įstaigų jie neturi patirties, tad verslas visada dalyvauja perkvalifikavimo procese. Pavyzdžiui, Tele 2 labai aktyviai bendradarbiauja su mokslo institucijomis. Mes stengiamės bendradarbiauti su VU, mes ten netgi M2M (Fizikos fakultete veikianti telekomunikacijų mokslo laboratorija – aut. past.) laboratoriją įsteigėme, tad stengiamės prisidėti, kad žmonės, kurie iš ten išeina, įgytų kvalifikaciją, kuri yra reikalinga. Bet tai nėra tik kvalifikacijos klausimas, nes tai kartu yra ir gebėjimų vadovauti bei dirbti komandoje klausimas, sugebėjimo būti vadovaujamam. Amerikoje vienas populiariausių pirmųjų darbų yra darbas Makdonalde, nes tai yra gera rekomendacija. Žmonės išmoksta dirbti kolektyve, nes Makdonaldas išties geba juos to išmokyti. Verslininkas žino, kad šis žmogus suvokia, kas yra disciplina ir ką reiškia streso sąlygomis padaryti rezultatą. Tokie įgūdžiai yra pritaikomi absoliučiai visur. Tai bendrai kalbant švietimo sistema kinta, galbūt tai galėtų padaryti greičiau. Nuo to priklauso ir mūsų visos šalies sėkmė. Pavyzdžiui, Suomija neturi kažkokių labai didelių finansų, bet jie turi vieną geriausių švietimo sistemų ir dėl to yra klestinti valstybė. Tas pats yra Švedijoje. Tai šalis, kuri XX a. pradžioje patyrė didžiausią emigraciją, nes ji prarado trečdalį darbo jėgos, kuri išvyko į JAV. Tai, ką mes patiriame šiandien. Švedija buvo viena skurdžiausių šalių Europoje, bet šiandien ji tokia nėra.
Tai jūsų pagrindinė žinutė skaitytojams, kad nereikia pulti jaudintis dėl artėjančių permainų, o imti pavyzdį iš tokių dinamiškų bei mažų valstybių kaip Švedija ar Suomija?
Nesvarbu, kokios technologijos bebūtų, jos yra neįmanomos be žmonių. Technologijos pačios savęs nekuria. Tam reikalingas žmogaus indėlis, tad telieka pasakyti, kad turime mokytis ir tobulėti. Tai, ką puikiai žinome iš klasikos.