Vasara – vaikų pramogų metas, kai norisi atsipūsti nuo mokslų. Pasirodo, ir viena, ir kita galima puikiai suderinti. Kūrybos namų „Vėjų fėja“ direktorės Ilonos Balkuvienės ir vieno iš stovyklos „Lokio būrys“ organizatorių Lauryno Kublicko veikla įrodo, kad vaikai prasmingai leidžia laiką vasaros stovyklose.
Edukacija gamtoje
„Mokyklėles, dienos stovyklas rengdavome jau seniai. Vaikams ir tėveliams patiko mano darbo stilius ir jie patys pasiūlė organizuoti stovyklas su nakvyne. Pati šios veiklos nesugalvojau. Kai darai tai, kuo nuoširdžiai tiki, veikla plečiasi savaime“, – šypsosi Ilona Balkuvienė, gyvenanti ir dirbanti Kaišiadorių rajone, Pratkūnų kaime, ir Kaune.
„Vėjų fėjos“ rengiamos stovyklos kitokios nei įprasta. Čia vaikai ne tik pramogauja, poilsiauja, bet ir mokosi. „Tokia veikla skatina vaikų vidinius pokyčius, dvasinį augimą. Tai mūsų tikslas“, – sako I. Balkuvienė.
Labai svarbu, kad vaikai priartėtų prie gamtos. Ir mieste „Vėjų fėja“ skleidė tokias idėjas. Natūraliai kilo poreikis rengti stovyklas, kurios būtų skirtos vaikų ir suaugusiųjų edukacijai.
„Užaugau Rumšiškėse, dešimt metų gyvenau Kaune. Kai susilaukiau trijų vaikų, norėjau, kad jie augtų gamtoje. Ieškojome vietos, kurią galėtume vadinti tėviškėle. Mums pasisekė nusipirkti apleistą vienkiemį netoli Kruonio, Kaišiadorių rajone, Pratkūnų kaime. Prireikė trejų metų, dirbome nuo aušros iki sutemų, kol sodybai suteikėme dabartinį vaizdą. Dabar kaime rengiame stovyklas. Su šeima gyvename atskirame name, kita sodybos erdvė skirta stovyklautojams. Viena klėtis palikta autentiška, be elektros“, –
pasakoja direktorė.
Jos šeima mėgsta senovinį gyvenimo būdą, natūralumą, augina daržoves ir įvairias žoleles, laiko vištų, ožiukų.
fotografija, dizainas, Amatai
Ilona rengia įvairias stovyklas, skatinančias kūrybiškumą. Etnografinėje stovykloje vaikai susipažįsta su senovės baltų gyvenimo būdu, išmoksta senųjų amatų. Šiuolaikiniams vaikams tikras iššūkis laiką praleisti be kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, nenaršyti interneto, nežiūrėti televizoriaus. „Moderniosios technologijos reikalingos, bet jos neturi užgožti gamtos. Saulėtekis, paukščių čiulbėjimas, medis, pieva – tokie paprasti dalykai, tačiau be jų negalime gyventi“, – įsitikinusi I. Balkuvienė.
Kaime rengiama fotografijos stovykla – vaikai eina į vienkiemius, susipažįsta su jų gyventojais, mokosi įžvelgti buitinių daiktų, peizažų grožį, juos fotografuoti. Jei stovykla rengiama mieste, pasirenkamos kitos temos – mada, dizainas. Jaunųjų dizainerių stovykloje mergaitės išmoksta tai, ką turi sugebėti kiekviena moteris: įsiūti sagą, prisiūti gražią kišenę, sukurti aksesuarą, diržą, sagę, papuošalų, velti vilną, sujungti kelių audinių koliažą.
„Mokomės nesivaikyti stereotipų, būti laisvos, fantazuoti, ieškoti savo stiliaus. Drabužiai, stilius turi parodyti mergaitės vidų, kokia ji yra, nereikia stengtis būti panašiai į draugę“, – sako I. Balkuvienė. Šioje stovykloje su vaikais dirba dizainerė Jurgita Zuokaitytė, Kauno vaikų ir jaunimo teatro „Vilkolakis“ dailininkė. Ji pamokoms suteikia teatrališkumo. Mergaitės išmoksta ne tik kurti, bet ir pristatyti savo darbus. Visada pasibaigus stovyklai rengiamos vaikų darbelių parodos ar koncertai, kad rezultatais galėtų pasidžiaugti vaikai ir tėveliai.
„Vėjų fėja“ organizuoja stovyklas vaikams nuo 6 metų ir vyresniems. Šiais metais gavo Europos Sąjungos paramą ir surengė tarptautinę stovyklą paaugliams iki 18 metų.
Kaip didelė šeima
Ar vaikai susidomės etnografija, senaisiais amatais, labai priklauso nuo vadovo. „Ieškau charizmatiškų žmonių, savo srities specialistų, kurie tiki tuo, ką daro. Jei žmogus sugeba perduoti savo žinias, į veiklą įsitrauks ir vaikai“, – pasakoja I. Balkuvienė.
„Vėjų fėja“ kviečia amatininkus iš visos Lietuvos. I. Balkuvienė džiaugiasi susipažinusi su kalviu Rigimantu Stanaičiu iš Šakių – jau nuo pirmos dienos vaikai kala kartu su meistru. Kalvis į stovyklą atvažiuoja su amatininko apranga, atsiveža 100 metų senumo dumples. „Rigimantui labai patinka, ką jis daro. Kalvystė yra jo gyvenimas, tai jaučia ir kiti“, – mano Ilona.
Balkuvienė visą laiką pasinėrusi į stovyklos veiklą, stengiasi padalyti save visiems: „Gyvename kaip viena didelė šeima. Aš esu kaip didelė mama, paskui kurią vaikai vaikščioja iš paskos. Kiekvieną vakarą dainuojant lopšines, sekant pasakas ateina tetulytė bobulytė tikrinti vaikų kojyčių, ar švariai nuplautos.“
Kitokie vaikai, kitokios pramogos
„Anksčiau galėjai vaikus susodinti pievoje ir su jais kalbėtis, dabar vis dažniau reikia įterpti multimediją – taip vaikai greičiau priima informaciją. Viskas turi būti spalvinga, koncentruota, greita. Deja, tiesioginis akių ryšys tampa vis retesnis“, –
sako vasaros stovyklų vadovė.
Anot Ilonos, mokosi ir ji pati: „Vadovaujamės humanistinės pedagogikos principu, kad ne tik mokytojas moko vaiką, bet ir atvirkščiai. Turi būti žinių mainai.“
Vis dėlto svarbiau negu žinios yra nuoširdus atsidavimas savo veiklai. „Myliu vaikus, mėgstu bendrauti. Ir mano vaikai – devynmetis Vakaris, vienuolikmetė Vėjūnė ir septyniolikmetė Austėja – dalyvauja stovyklose. Jie kartu dainuoja, šoka, groja. Vaikai labai aktyvūs, lanko muzikos mokyklas, folklorinį ansamblį, karatė treniruotes, Austėja yra „Vilkolakio“ teatro aktorė. Ji ypač džiaugiasi gyvenimu kaime. Nereikia niekur važiuoti iš Lietuvos, joje labai gera gyventi, tereikia dirbti ir ieškoti savęs“, –
teigia I. Balkuvienė.
mokosi patriotiškumo
Alytaus rajone, Daugų seniūnijoje, jau trečius metus rengiama sukarinta stovykla „Lokio būrys“. „Mūsų išskirtinumas yra tas, kad stovyklautojams suteikiame išlikimo gamtoje žinių ir įgūdžių, daug dėmesio skiriame dvasiniam ir fiziniam ugdymui“, –
sako vienas iš organizatorių Laurynas Kublickas. Pratybas veda į atsargą išėję majorai, dirba ir keli karininkai, atliekantys tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Į stovyklą pakviečiame žmonių, kurie dalyvavo partizaniniame judėjime. Jie vaikams gyvai perteikia istorijos pamokas. Matau iš vaikų akių, kad daugumai tai padaro labai didelį įspūdį. Ne visi žino, kodėl ir kaip kovojome dėl Nepriklausomybės. Taip ugdome vaikų patriotiškumą ir prisidedame prie Lietuvos ateities kūrimo“, – sako L. Kublickas.
Stovykloje vaikai susipažįsta su viduramžių ir šiuolaikiniais ginklais, išmoksta suteikti pirmąją medicinos pagalbą, sustiprėja fiziškai. Stovykla skirta 12–14 metų paaugliams, bet priima ir jaunesnius, jei subrendę fiziškai ir dvasiškai. Sukarinta stovykla domina ir mergaites.
Stovyklautojams ypač patinka trijų dienų išlikimo gamtoje kursai. Baigiantis stovyklai žinios įtvirtinamos vienos paros žygyje. Vaikai išmoksta pasistatyti palapinę iš natūralių medžiagų – medžių šakų ir žolių, sužino, kaip pasišildyti skardinę konservų, užsikurti laužą, susipažįsta su valgomais augalais ir grybais.
Nesugeba uždegti degtuko
„Kartą nustebino berniukas, kuris nemokėjo uždegti degtuko. Supratome, kad reikia mokyti ir tokių dalykų. Jei vaikas nestovyklavo su tėvais gamtoje – jis nelaikė degtukų rankoje, nes buityje tokie dalykai jau beveik nenaudojami. Kaip sakė vienas majoras, degtukas yra evoliucijos išradimas, o žiebtuvėlis – atgyvena. Reikia išmokti naudotis pirminiais dalykais“, – įsitikinęs Laurynas.
Užkurti laužą kartais irgi būna didelis iššūkis, jei miške drėgna, lyja. Vaikai išmoksta įskelti žiežirbą su rėžtuku ir įkurti beržo tošį ar sausos žolės saują. Stovyklautojai pabando išgauti ugnį trindami pagaliuką į medinį paviršių – sužino, koks tai ilgas procesas.
„Jei sąlygos sudėtingos, reikia ieškoti tinkamo sprendimo. Mokome vaikus stovyklauti taip, kad paliktume gamtą tokią, kokią radome. Jei seka priešas, neturi likti pėdsakų. Įrengiant laužavietę, būtina nuimti sausas samanas, kad liepsna neišplistų į mišką, atkasti iki žemės, apdėti laužavietę akmenimis. Užgesinus laužą, samanas reikia sukloti atgal –
po savaitės neliks ir ženklo, kad buvo įrengta stovykla“, – pasakoja Laurynas.
Yra įvairių laužo tipų. Jį galima sukrauti taip, kad degtų labai ilgai – tai svarbu naktį, kad nesušaltum ir nereikėtų keltis įmesti malkų. Šakos sukraunamos viena linija, jos pamažu dega, ugnis slenka, kol pasiekia pagrindinį laužą.
Kaip pavalgyti ir išlikti sausam
Stovyklautojai sužino, kad konservų dėžutės negalima šildyti lauže, nes ji sprogs. Konservus reikia šildyti uždegta spirito tablete. Į žygį būtina pasiimti nešlampančių degtukų – tokie gali degti ir po vandeniu.
Labai svarbi išlikimo gamtoje taisyklė – bet kokiu oru išsaugoti sausus drabužius, kad nesušaltum. Jei drabužiai sušlampa, geriausiai juos džiovinti ant kūno. Jei yra galimybė, reikia sėdėti prie laužo, tada drabužiai džius iš vidaus, šildomi kūno, ir iš išorės.
Stovykloje „Lokio būrys“ negalima naudotis nei mobiliaisiais telefonais, nei kompiuteriais. Tik vakare leidžiama paskambinti tėvams, pokalbiams skiriama 20 minučių. „Žinoma, iš pradžių būna sunku. Bet kai vaikai įveikia save, apsipranta su aplinka, pasijunta gamtos dalimi, tada visiems labai smagu ir gera“, – sako L. Kublickas.
Rita Šemelytė