Augustas Kalinauskas, „Šeimos instituto“ bendradarbis, Europos skautas, kultūros žurnalo jaunimui Fortkė redaktorius
Klausimas, ar populiarioji kultūra meta man iššūkį ir kaip jį turėčiau priimti – skamba kiek neįprastai. Tokių galvosūkių sau mes nekeliame ir dažniausiai į juos neatsakinėjame. Tačiau ar gali būti, kad toks iššūkis iš tikro egzistuoja? Ir jei taip, kaip turėtume (ir ar turėtume) į jį reaguoti?
Aiškumo dėlei pradėkime dar nuo tada, kai viduramžius po truputį keitė Renesanso epocha. Tais laikais pasaulis atrodė visai kitaip, o ypač žvelgiant iš populiariosios ir aukštosios kultūros skirties perspektyvos. Primityvu būtų teigti, kad tuomet svarbiausia buvo tik aukštoji kultūra ir niekinti (ar bent menkinti) liaudies gyvenimo realijas. Populiarioji kultūra viduramžiais taip pat skleidėsi visai čia pat – kaimų ir miestelių gatvėse, smuklėse, turgavietėse. Keliaujantys trubadūrai, riterių turnyrai, religiniai spektakliai – visa tai kūrė savotišką ir mūsų laikams sunkiai suprantamą buitinės ir aukštosios (tais laikais suprantamos kaip išskirtinai religinės) kultūros mišinį. Vienintelis skirtumas tarp liaudies kultūros tada ir šiandien yra tas, kad ji anuomet nebuvo taip ryškiai matoma kaip dabar – miestų nepuošė neoninės reklamos, viešoji erdvė nebuvo užtvindyta daugybės populiarių ritmų. Todėl būtų galima pagrįstai teigti, kad nepaisant sąlyginės vienovės (aukštoji kultūra turėjo tam tikras formas, kurios buvo atitinkamai pritaikytos paprastesniam žmogui) seniau aukštasis menas buvo matomas daug labiau nei dabar. Kad ir kokios ryškios būtų buvusios miestelių mugės, viduramžių liaudies karnavalai ar vaidinimai, virš jų visada šimtus metrų į viršų šaudavo katedrų bokštai, miestus tarsi milžiniško paukščio sparnai apsiausdavo bažnyčių stogų virtinės. Tačiau šiandien miestu neretai žingsniuojame abi ausis kone užsiklijavę ausinėmis, o neretai ir važinėdamiesi socialinio tinklo laikaskale aukštyn žemyn. Taip mes ne tik nematome architektūrinių miesto subtilybių, tačiau, deja, dažnai nepastebime ir to grožio, kuris mus supa.
Todėl matyt nesuklysiu teigdamas, kad bet kam, kas gražu, o šiandien galbūt ir labiau nei kada nors anksčiau, reikia pastangų. Štai čia ir susiduriame su pagrindiniu populiariosios kultūros iššūkiu – ji nereikalauja stengtis. Duoda lengvai, o atima dar lengviau. Ir daro tai nepastebimai. Didžioji dalis populiarios muzikos tiesiog suteikia pageidaujamą emociją iš trijų ar keturių variantų. Pavyzdžiui, tai gali būti meilė. Ji neretai būna laiminga, bet atvirkštinis variantas pasitaiko dažniau. Būna ir melancholiškos savigraužos. Tačiau stambiais potėpiais išreikštas pyktis dėl rutinos, nepasitenkinimo ar praeities klaidų užima kone svarbiausią vietą. Štai ir viskas. Žinoma, užbėgant už akių nepatenkintiems žvilgsniams, reikia iškart pasakyti, kad tokie dalykai savaime nėra blogi. Tiesiog šiandien jie yra pernelyg agresyviai perpildę viešąją miestų ir privačią daugybės gyvenimų erdvę. Nors iš tiesų, populiarioji kultūra kartais kaip oras yra reikalinga kiekvienam iš mūsų (po sunkios dienos paklausyti kažko paprasto ir neskatinančio tavo smegenų ląstelių ūžti visu pajėgumu gali būti be proto gera), tačiau problema kyla tada, kai viskas tuo ir pasibaigia. Kai tai tampa kasdieniu įkvėpimu, gyvenimas jau rizikuoja tapti lėkštas. Ir išties, to beveik nepastebint, jis gali pasidaryti pernelyg paprastas.
Lygiai ta pati įžvalga tinka ir kalbant apie šeimą. Apskritai, apie bet kuriuos santykius. Juk visiems žmogiškiems ryšiams reikia pastangų, kartais net labai didelių. Skamba banaliai? Tačiau tai nėra tokia paprasta ir akivaizdi tiesa, žvelgiant į mūsų laikmečio kontekstus. Gyvename laisvoje ir tūkstančius pasirinkimų siūlančioje liberalioje epochoje. Perfrazuojant sociologą Zygmantą Baumaną net galima sakyti, kad mūsų gyvenimas tam tikra prasme tampa vis labiau likvidus. Ką tai reiškia? Paprastai tariant, – neapibrėžtas. Turint daugybę pasirinkimų, tarkime su kuo bendrauti ar ne, santykiams tapus problemiškiems ar sudėtingėjant, dažniausiai kyla klausimas – kodėl turėčiau visa tai tęsti? Kas man iš to? Juk pasaulis perpildytas galimybėmis. Ir tuomet mes neretai imame sprogdinti mus siejančius ryšius ar užsiėmimus, kurie kelia sunkumų. Nors dažniausiai (o gal net visada?) sudėtingiausi dalykai į gyvenimą atneša pačius geriausius ir gražiausius dalykus. O ypač, kai atsigręžęs sugebi pažvelgi į tai iš laiko perspektyvos.
Pabaigsiu labai paprasta mintimi. Pasaulis mums kelia daugybę iššūkių. Vienas jų – elgtis taip, kad gyvenimas netaptų tuščias ir perdėm banalus. Juk viduramžiais katedrų gotika ir buvo skirta tam, kad keltų paprasto valstiečio žvilgsnį aukštyn. Tarsi žaibas ji perkirsdavo kasdienybės horizontą. O dabar mūsų žvilgsnį slenkančių dienų bėgyje neretai išplokština išmaniųjų (ar kitokių) ekranų šviesa. Tačiau nepaisant to, mes esame laisvi. Reikia pripažinti, kad labiau nei kada nors anksčiau. Tad sąmoningas suvokimas, kad esame pajėgūs rinktis, išties galėtų būti ta gyvenimo vertikalė, kuri šiais laikais retkarčiais (o galbūt net ir labai dažnai) pervertų mūsų gyvenimo horizontus. Ir, žinoma, taip atsakytų į mūsų laiko ir kultūros iššūkius.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.