Lietuviams ypatingas Vėlinių laikotarpis – tiltas tarp praeities ir ateities. Visoje Lietuvoje artimųjų kapų lankymas yra nacionalinė tradicija. Laisvės kovotojų pagerbimas, jų atminimas tapo masiniu reiškiniu šalyje. Apie 20 tūkst. partizanų yra žuvę kovoje prieš okupantus, o dalies jų palaikų nėra surasta iki šiol.
LGGRTC vadovas: įpaminklinimas ir istorijos tiriamieji darbai – nuolatinis procesas
„Istorinės atminties puoselėjimas nėra vien istorikų darbas. Tą ypač matome per valstybines šventes, visų mirusiųjų pagerbimą, Vėlinių laikotarpiu. Žmonės buriasi ir atiduoda pagarbą tiems, kas paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę. Įpaminklinimas pačiomis įvairiausiomis formomis, partizanų palaikų paieška ir identifikavimas, paminklų ir atminimo ženklų statyba, istorijos tiriamieji darbai yra gyvas procesas. Mes visi kartu dar turime daug ką atlikti“, – tvirtina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Lietuvos šaulių sąjungos vadas: turėję kovinį geną žuvo
Nuolatinis pagerbimas: žvakutės, gėlės, žygiai ir dainos. Tuo labai rūpinasi Lietuvos Šaulių Sąjunga ir kitos pilietinės organizacijos, nes visa Lietuva nusėta karžygių kapais.
„Tradicijos yra emociškai labai stiprus dalykas ir jų yra privalu laikytis, ypač pagerbiant žuvusius ar mirusius savo kovos brolius ir seseris, kurie kovojo kaip kariai savanoriai, šauliai ar partizanai ir jų ryšininkai. Vieną dieną mums iškeliavus į amžinybę, tikimės, kad ir mes neliksime užmiršti. Tačiau norint, kad mus prisimintų, reikia prisiminti ir pagerbti istorinius didvyrius, kurie sunkiai, daugeliu atveju beviltiškose situacijose rado savyje drąsos, kovojo, nepabėgo ir neišdavė. Reikia suvokti, kokio stiprumo žmonės turėjo būti. Pavyzdžiui, eini partizanauti 1951 metais ir supranti, kad liko tau geriausiu atveju gyventi pusė metų, bet negali susitaikyti su tuo, kas vyksta. Na, ir išeini iš šio gyvenimo tarsi pajuokaudamas. Gaila, bet visi tie mūsų tautos deimančiukai, tikrieji grynuoliai, turėję kovinį geną, žuvo. Žuvo beveik visi, kiti Sibire ir kalėjimuose sovietines patyčias atkentėjo“, – kalba Lietuvos šaulių sąjungos vadas pulkininkas Linas Idzelis.

Memorializacijos darbai ir inciatyvos Lietuvoje
Primintina, kad 2023 m. rudenį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras su Varėnos rajono savivaldybe pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl Lietuvos partizano ir Lietuvos partizanų ryšininko antkapinių ženklų sukūrimo ir pirmųjų kapų paženklinimo. 2025 metais, prieš pat Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Perlojos, Milioniškės ir Senosios Varėnos kapinėse pirmaisiais specialiais atminimo ženklais pažymėti ten amžinojo poilsio atgulusių partizanų kapai.
„Lietuvos laisvės kovų istorija – neatsiejama mūsų tautos tapatybės dalis. Tos mūsų gražiausių savybių savasties – tikinčios teisingumu, susitelkiančios, darbščios, su kovos genu ir titaniška ištverme – to, kas yra mūsų valstybės piliečio savivertės pagrindas“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys. Pasak jo, gyvosios partizanų istorijos liudytojų kartos palikimas mums – pareiga žinoti ir atminti kiekvieną partizaninėje kovoje kritusį karį. Specialiu ženklu pažymėtas kapas leis pagarbiai įamžinti kiekvieno partizano žūtį.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas kviečia savivaldybes ir vietos bendruomenes prisidėti prie šios kilnios misijos – padėti surinkti prašymus dėl laisvės kovotojų kapų žymėjimo specialiu ženklu.

Partizanų palaikai buvo išniekinami ir slepiami
„2025 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru užsakymu, atliekant archeologinius tyrimus, Jūžintuose, Rokiškio raj., rasti 12 laisvės kovotojų palaikai.
Palaikai rasti netoli senųjų Jūžintų kapinių, kalno papėdėje ir šlaite, kur prieškary Jūžintų gyventojai iškasdavo bulvėms laikyti duobes (rūsiukus). Už kelių šimtų metrų nuo šios vietos buvo MGB (KGB) Jūžintų būstinė.
Dalis palaikų buvo užversta spygliuota viela ir dideliais akmenimis nuo išardytos kapinių tvoros – viena galimų priežasčių, okupantai taip stengėsi, kad giminės negalėtų išsikasti ir garbingai palaidoti savo žuvusių artimųjų – laisvės kovotojų“, – pasakoja dr. A. Bubnys.
2025 metais minime žymaus partizano Liongino Baliukevičiaus -Dzūko šimtąsias gimimo metines. Šia proga LGGRTC išleido reprezentacinį partizano, Dainavos apygardos vado Dzūko dienoraštį. „Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį…“ – 1948 m. savo dienoraštyje rašė būsimasis Dainavos apygardos vadas L. Baliukevičius-Dzūkas.

Tiltas tarp praeities ir ateities
„Mums svarbi Lietuvos istorija ir žmonės, kurie paaukojo savo gyvybę Laisvės kovose, ar dūla nerastose duobėse Lietuvoje ir svetur. Nuolatines pagerbimo akcijas Vėlinių laikotarpiu organizuoja ne vien žuvusiųjų už Laisvę artimieji, bet ir Lietuvos kariuomenės vienetai, Lietuvos šaulių sąjunga, skautai, kitos organizacijos ir daugybė pilietiškų žmonių. Karžygių pagerbimas yra mūsų pilietinės visuomenės brandos reikalas ir tas procesas tęsiasi,“ – aiškina „Vanago Lietuva“ pilietinių iniciatyvų vadovas Alkas Paltarokas.

Iš pripažinto Lietuvos vadovo, partizanų vado, generolo A.Ramanausko-Vanago prisiminimų
„Tikrojo lietuvių tautos sūnaus ir jos dukros dvasia buvo ir tebėra nepalaužta vien dėl to, kad jie žino, jog kovojama už šventą ir teisų reikalą. Iš istorijos mes žinome, kad ne visada kova laimima, nors kovojama už teisų reikalą. Taip šį kartą atsitiko ir lietuviams partizanams. Tauriausieji Lietuvos sūnūs ir dukros žuvo vienas po kito kovoje su nepalyginamai gausesniu priešu, bet jam nepasidavė…
Aš esu kalbėjęsis su daugeliu eilinių partizanų, taip pat su jų vadais, ir mūsų bendras pageidavimas buvo tas, kad tuomet, kai Lietuva atgaus laisvę, kiekviename miestelyje, toje vietoje, kur buvo išniekinti partizanų lavonai, būtų pastatytas kryžius ir paminklas,“ – iš atsiminimų knygos „Daugel krito sũnų“ įpareigoja mus Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Lietuvos partizanų spaudoje
„Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausiai jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinįjį laisvo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios vergijos jungu nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji. Ir ieškodamas atsakymo į tuos klausimus jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę,“ – rašė Laisvės kovotojai, šiuos žodžius atspausdami partizanų laikraštyje „Prie rymančio Rūpintojėlio“ 1952 m.
A.Ramanausko- Vanago dukra: svarbu išlaikyti gyvą laisvės kovų atmintį

„Labai vertinu pedagogų, pilietinių organizacijų, iniciatyvas uždegti žvakutę ant laisvės kovotojų kapų. Prisiminkime ir tuos partizanus ir tėvynės gynėjus, kurių kapų iš viso nėra. Gerai žinau, ką reiškia neturėti savo artimiausių žmonių kapo. Dažnai partizanų kūnus okupantai ar stribai užkasdavo žvyrduobėse, grioviuose, sumesdavo į šulinius, raistus. Linkiu, kad visada žinotume tikrąją laisvės kovų istoriją, tikrąją laisvės kainą,” – pabrėžia A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė, ragindama išlaikyti gyvą laisvės kovų atmintį, prašydama jaunimą neleisti užgesti šios atminties gyvybei.
Uždekime žvakutes ant Laisvės kovotojų kapų ir prie paminklų visoje Lietuvoje
 
			












