Paberžės (Kėdainių r.) senoji klebonija skendėjo trapiuose karpinių mezginiuose – liepos pabaigoje Tėvo Stanislovo namuose vyko pirmasis Lietuvos karpinių meno meistrų ir mėgėjų pleneras „Paberžės vasara 2015“. Pasigrožėti įspūdingais, deja, labai jautriais laikui meno kūriniais galima visą rugpjūtį – paroda eksponuojama čia pat esančiame rekonstruotame barono Stanislovo Šilingo dvare.
Įkvepia aplinka
„Pasikeisdamos Tėvo Stanislovo namuose darbuojasi 3–5 karpytojos – ne kiekviena juk gali sau leisti savaitei išvykti iš namų, atitrūkti nuo darbų ir čia apsigyventi. Iš viso kiek daugiau nei dvidešimt karpinių meistrių ir mėgėjų iš Vilniaus, Utenos, Vilkaviškio, Druskininkų, Kaišiadorių, Sasnavos ir kitų Lietuvos miestų suvažiavo į jungtinės parodos atidarymą“, – sakė plenero sumanytoja ir koordinatorė tautodailininkė iš Kauno Eglė Vindašienė.
Pasak jos, plenero vieta ideali kūrybai: įkvepianti gamta, aplinka skatina dalytis, bendrauti, kurti – juk Tėvas Stanislovas ne tik rūpinosi Paberžės bažnyčia, kapinėmis, parapija, bet ir rinko senovinius meno eksponatus, įkūrė muziejų, globojo, taikydamas darbo ir meno terapiją bandė į gyvenimą sugrąžinti priklausomybių turinčius žmones.
„Mums artimi Tėvelio puoselėti principai: savo darbais, talentu, žiniomis dalinamės ir mes – taip tarsi tęsiame jo pradėtą darbą. Sužinojusios apie plenerą pas mus atėjo kaimo moterys, iš Kėdainių atvažiavo autobusas Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, buvo ekskursantų iš Kauno – ne tik parodome, ką pačios sukūrėme, bet ir papasakojame apie šio meno tradicijas, o norintieji gali prisėsti ir patys išbandyti savo gebėjimus. Daugelis nustemba, kad galima patirti tiek daug džiaugsmo“, – šypsosi plenero sumanytoja.
Prilygsta meditacijai
Senosios klebonijos verandoje stovintis didelis stalas skendi karpiniuose, ant jo guli jau paruošti eksponuoti darbai, asmeniniai karpytojų albumai, padėta apie šio meno tradicijas pasakojančių knygų. Aplink stalą, retsykiais persimesdamos vienu kitu sakiniu, tyliai darbuojasi plenero dalyvės.
„Tai prilygsta meditacijai. Karpymas atpalaiduoja, padeda viską pamiršti. Daug talento nereikia. Prisėskite, popieriaus visiems užteks“, – kviečia moterys.
Jų karpiniuose – gėlės, gyvybės medžiai, taisyklingos ir netaisyklingos geometrinės figūros. Kažką primena, kažkur matyta?.. Tautos simboliai gyvi liaudies mene: medžio drožiniuose, kalvystės darbuose, audinių raštuose, karpiniai – ne išimtis, karpytojos juos tik savaip interpretuoja.
Moterys jau spėjo trapiu ažūru papuošti senosios klebonijos lentynėles, langus, šviestuvus, kažkuri sugalvojo dekoruoti stiklainius ir taip paversti juos dailiomis vazomis gėlėms, kiauraraščio rėmais papuošti klebonijos palėpėje rastus, kaime kadaise buvusius labai populiarius šventųjų paveikslus.
Pažintis su paveldu
- Vindašienės teigimu, dabar pastebimai padidėjo susidomėjimas karpinių menu. Paaiškinimų ne vienas: karpyti gali ir jaunas, ir senas, popierius –
visiems prieinama, paprasta ir ekologiška medžiaga, iš kurios galima sukurti ne tik snaiges, bet ir įmantrias skulptūras. Be to, šie metai paskelbti Etnografinių regionų metais, tai paskatino žmones pažinti savo šaknis.
Karpinių meistrai noriai dalijasi savo patirtimi, siekia atgaivinti tautinį paveldą: jau vyko jungtinės parodos Rokiškyje, Telšiuose, Kaune, buvo rengiami mokymai ir susitikimai Utenoje, Ukmergėje, Klaipėdoje, Zervynose, o gruodžio mėnesį Lietuvos nacionaliniame muziejuje rengiama tarptautinė konferencija ir paroda.
Plenero „Paberžės vasara 2015“ tikslas – priminti tikrąsias karpinių ištakas: dabar laikomi vaizduojamojo meno dalimi karpiniai anksčiau turėjo išskirtinai pritaikomąją reikšmę – laukdamos švenčių ar tiesiog norėdamos papuošti namus moterys juos pjaustė peiliu ar karpė avims kirpti skirtomis žirklėmis.
„Karpinių tradicija siekia XIX amžių. Anksčiau švaraus popieriaus lapas buvo tikras deficitas, tad karpė iš atliekų, laikraščių ir ne angelus, gėles ar paukščius, kaip dažniausiai manoma, o paprastus geometrinius ornamentus. Dažniausiai juos sudėliodavo iš kvadratukų, rombelių – tokias formas buvo paprasta išpjauti peiliu. Deja, muziejų ekspozicijose ir archyvuose senų šio meno pavyzdžių nėra: popierius – labai nepatvari medžiaga, susiglamžė, suplyšo, sušlapo, apmusijo – į krosnį“, – pasakoja tautodailininkė, raginanti iš naujo atrasti praktišką ir ekologišką popieriaus puošybą.
Plenero dalyvės ketina E. Vindašienės projektą paversti tradiciniu: naudinga pasidalyti idėjomis, patirtimi, buvimas bendraminčių rate dovanoja daug dvasinės energijos.
Karpiniai namuose
- Tautodailininkė Eglė Vindašienė abejoja, ar miesto namų interjere dabar dera popierinės užuolaidėlės – nebent kaip šventinė puošybos detalė, ir vardija kitas šiuolaikiškas popieriaus karpinių pritaikymo sritis:
- lentynėlių, šviestuvo gaubto puošmenos;
- vitražas lange;
- paveikslo, šeimos nuotraukos įrėminimas;
- genealoginio medžio detalės ar net kūrimo būdas;
- staltiesės, staltiesėlės, takeliai;
- vienkartinės lėkštutės, lėkštė tortui ar pyragui;
- dangteliai stiklinėms, kad apsaugotų gėrimus nuo vabzdžių;
- vazonų, vazų apdaila.
Eglės Leonovienės tekstas, Laimučio Brundzos nuotraukos