Violeta Gustaitytė, „šeimininkės“ korespondentė
Empatija yra sėkmingo bendravimo ir altruizmo pagrindas. Empatiški žmonės labiau mėgstami, jie moka atpažinti kitų emocijas, geriau sutaria su aplinkiniais, linkę parodyti supratingumą, atjausti kitus užklupus bėdai ar sunkiems išgyvenimams.
Emocinis atsakas
„Empatija – tai gebėjimas įsijausti į kitą žmogų, jo būseną, mintis, suprasti, kaip jis jaučiasi, kaip mato pasaulį, – teigia psichologas Marius Daugelavičius. – Empatiškas žmogus bendraudamas daugiau klauso, mažiau šneka. Jis daugiau klausinėja kitą, pasitikrina, ar teisingai jį suprato, ar tikrai yra taip, kaip galvoja.“
Mėginimą suprasti ir įsijausti į kito vidinį pasaulį rodo ir kūno kalba. Pasak psichologo, empatiškas žmogus bendraudamas lyg suartėja su pašnekovu: laikosi arčiau, fiziškai palinksta į jį, kūno pozos būna atviros – nesuneria prieš save rankų, nededa kojos ant kojos.
Empatiškas elgesys atsiranda natūraliai, kai žmogus išgyvena emocinę būseną, kurią jaučia kitas, ir į ją reaguoja. Jei kitam žmogui reikia paramos, empatiškas asmuo gali jį palaikyti, atjausti. Jei kitas džiaugiasi, jis džiaugsis kartu. Tai emocinis atsakas į situaciją.
Nors dažnai empatija ir atjauta vartojami kaip tą pačią prasmę turintys žodžiai, tačiau tarp jų dėti lygybės ženklo negalima. „Atjauta – kaip supratimas, gailestis išplaukia iš empatijos, tačiau ne visada taip yra. Žmogus gali būti empatiškas, suprasti, kaip kitas žmogus mato pasaulį, bet tai panaudoti ir savanaudiškais tikslais, be jokios atjautos“, – paaiškina M. Daugelavičius.
Padeda palaikyti santykius
Mokėjimas bendrauti padeda sutarti su kitais žmonėmis, o šių įgūdžių stoka trukdo pritapti, dažnai būna nesėkmių priežastimi. Dėl negebėjimo atpažinti emocinių būsenų, jausmų, kyla daug nesusipratimų, netgi sugriūna, išyra santykiai.
„Be empatijos sunku bendradarbiauti su kitais žmonėmis, – tvirtina psichologas. – Jei nesuprantame kitų, vargu ar pavyks palaikyti gerus santykius tiek šeimoje, tiek darbe, gerai vadovauti kolektyvui. Kur prasideda emocija, santykis, empatija yra būtina, be jos niekaip. Kai sugebama įsijausti į kitą žmogų, mažiau būna nesusikalbėjimo, konfliktų, spaudimo, kontrolės ar smurto.“
Visi žmonės nori būti suprasti, o empatija padeda užmegzti ryšį, dalykinį kontaktą paversti asmeniniu. Empatiškas vadovas geriau supras ir motyvuos žmones darbui, užmegs draugiškesnius ryšius, kurie padeda geriau jaustis kolektyve.
„Gebėjimas jausti empatiją iš dalies yra prigimtinis, – teigia M. Daugelavičius. – Vieni žmonės yra empatiškesni, kiti egocentriškesni. Empatiją galima ugdyti iš mažens. Tėvai tai gali daryti asmeniniu pavyzdžiu. Jei mama ir tėtis nesupranta vaiko, neįsijaučia į jo gyvenimą, mąstymą, o vien tik „auklėja“, vaikas niekuomet nebus empatiškas, nes jo niekas nesupranta.“
Jei vaikas mato empatišką tėvų elgesį su juo pačiu, dažniausiai ir pats pradeda demonstruoti empatišką elgesį su kitais vaikais. Mažylis dažniausiai atkartoja elgesį, kaip su juo elgėsi mama ar tėtis. Jeigu jį priglaudė, paglostė, paguodė, kai jam skaudėjo, taip ir jis elgsis su savo bendraamžiais. Darželinukai jau sugeba atjausti savo draugus. Tėvai turėtų dalytis su vaikais savo emocijomis, aiškinti, kaip jaučiasi, kai pyksta, skauda, linksma. Tėvai empatijos jausmą savo atžaloms formuoja pasąmoningai, net nesusimąstydami apie tai.
Jei vaikas nesusidūrė su empatija, nematė empatiško elgesio pavyzdžių, tai nereiškia, kad jis negali vėliau būti empatiškas. Ugdyti empatiją galima ir suaugus – skirti laiko refleksijai, apmąstymui, savęs pajautimui, savo jausmų pripažinimui, mokytis geriau suprasti ir jausti tiek savo, tiek kitų emocijas.
Lietuviai – mažiausiai empatiški
Manoma, kad moterys labiau pasižymi empatija, geriau jaučia kitus, bet tai nereiškia, kad visos moterys empatiškos, o visi vyrai mažiau sugeba įsijausti į kitų žmonių vidinį pasaulį.
„Yra moterų, kurių empatija ne itin išreikšta, ir yra labai empatiškų vyrų, tačiau statistiškai apibendrinant galima sakyti, jog moterys empatiškesnės, nes vyrai mažiau gilinasi į savo jausmus, būsenas, atitinkamai mažiau kreipia dėmesio ir į tai, kaip jaučiasi kiti žmonės, – sako psichologas M. Daugelavičius. – Vyrai yra valingesni, ką reikia, tą ir daro, o kaip kam tai atrodo, jiems yra mažiau svarbu. O štai moterys labiau linkusios palaikyti santykius, yra šiek tiek lankstesnės, empatija ir lankstumas – gretutiniai dalykai.“
Neseniai Mičigano universiteto mokslininkų, vadovaujamų Williamo Chopiko, atliktas tyrimas, kurį paskelbė Latvijos portalas lsm.lv, parodė, kad Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje gyvenantys žmonės yra mažiausiai empatiški visame pasaulyje. Pasak tyrėjų, viena iš priežasčių, kodėl Baltijos valstybių gyventojai nenori ar negali įsijausti į kito žmogaus būseną, gali būti individualistinės visuomenės tradicijos bei regiono socioekonominė istorija.
Tyrimas apėmė 63 valstybes. Jo išvados paremtos internete atlikta apklausa apie empatiją. Į klausimus atsakė daugiau nei 104 tūkst. žmonių visame pasaulyje.
Apklausiant buvo kreipiamas dėmesys į žmonių gebėjimą atjausti kitus ir įsivaizduoti kito žmogaus požiūrį. Tyrimo išvadose skelbiama, kad šalyse, kur gyvena empatiškesni žmonės, geriau sutariama tarpusavyje, greičiau išsprendžiamos įvairios problemos, gyventojai labiau pasitiki savimi, gali pasigirsti geresne emocine sveikata ir yra socialiai aktyvesni.
„Tokias tyrimo išvadas galėjo lemti lietuvių charakteris, istorinės aplinkybės, – svarsto Marius Daugelavičius. – Lietuviai labiau užsisklendę, mažiau reiškia emocijas, mažiau stengiasi suprasti kitus. Kita vertus, kad lietuvių tauta išliktų, jai reikėjo kariauti vos ne su visu pasauliu – su kryžiuočiais, mongolais, rusais. Lietuviai įprato kovoti, galbūt istoriškai tai ir lėmė empatijos susilpnėjimą. Juk negali būti tauta minkšta ir empatiška, kai nuolat reikia kovoti už išlikimą.“