Kovo 13 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatytas poezijos rinkinys „Sakyciniai ir pilniavociniai. Ailėraščiai dzūkų tarmi,“. Dalyvavo autorius Juozas Žitkauskas, save vadinantis kultūros darbinyku, visuomeninyku, prieš tris mėnesius mums pristatęs paties sudarytą dzūkišką leidinį „Dzūkų kalendorus 2018“.
Paragintas rašytojo Romo Sadausko, jau daug metų rašančio gimtąja dzūkų tarme, Juozas savo eilėraštį „Kaip ant delno“ išvertė iš bendrinės lietuvių kalbos į gimtąją tarmę, o vertimas – daug gražesnis ir mielesnis širdžiai. Nuo tada kūrėjas „susirgo“ gimtąja šnekta. „Kuo daugiau rašydamas dzūkiškai (labiausiai savo Kapčiamiesčio šnektu) vis labiau suprantu, kad gimtos tarmės garsas, žodzis, pasakymas, andai išlėkis iš užanco, dartės grįžta atgal… Ne visi iš rozo – kap kadu vienas per mėnesį, bet kadu ne kadu ir per vienų dzienų pulkas suskranda per ausis in smagesnis, in pomiecį… Dzaugies, glostai, myluoji ir jauci, kad dartės tai jiej niekur jau neišlakios ir kad dar labiau dėl to būtai spakainas, juos užrašai. Idanc možnėtų ir kitųroz pasakyc sau beigi kiciem, tep juos supilniavojanc ir ligi paskucinės ištaros…“, – kalba autorius.
Šioje knygoje Juozas patalpino per 100 eilėraščių apie savo gimtinę – miestelį, prigludusį prie miško, Kapčiamiescį. Juozas kaip cikras dzūkas savo knygą pradeda eilėraščiu „Dzūkas“, kuriame rašo apie tėviškės smalų, grybavimo dzienas, gulbių pulkus, rugio varpas, macnesnės samanukės kvapų, jukos gardėsį. Du eilėraščiai, parašyti Kapčiamiesčio miestelio 500 metų jubiliejui. Dažnai, kas koks dešimtas eilėraštis, rinkinyje aprašoma varlukė Anelkutė, kuri vis kurkia ir kurkia bijodamasi busilų (gandrų). Tarsi nuolat Juozą ji kviečia grįžti į tėviškę, kur savi miškai ir kvajynai ošia, kur auga cikriniai grybai ir lepeškos, banguoja Šūralio ežeras, kur miaukdami verkia kacinai tarsi pranašaudami pavasarį, kur busilas Petrukas pramerkė vienų akį, kur skraido musiulė Zita ir t. t. Daug visko Juozas apie savo tėviškę, jos gamtą prisiminė ir gražiai sueiliavo, o knygos gale žodzynuką įdėjo.
Juozas Žitkauskas pasakojo, jog nuo 1992 m. gyvena ir dzyrba Vylniun. Vadovauna asociacijom Vylniaus dzūkuliai, Slinkcys, Emilijos Pliaterytės atminimo draugijai, daug dzyrba dėl dzūkų ir dzūkiškos kultūros. Visus jo knygos tekstus peržiūrėjo dzūkų tarmės specialistė dr. Asta Leskauskaitė, dirbanti Lietuvių kalbos institute. Džiaugėsi kalbininkių Vilijos Ragaišienės (dr., Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Programų skyriaus vedėja) ir Astos Leskauskaitės nuopelnais tarmei. Pasak Juozo, Asta ir Vilija yra „dzūkų tarmės konstitucija“.
Vyko diskusija, ar yra raidė „f“ dzūkų tarmėje, kaip tarmė formuoja mąstyseną, pasaulėžiūrą, veido bruožus, žvilgsnį ir pan. (juk tarmė turi tam tikrą kodą, ritmą ir formuoja mus), kodėl dzūkams artimiausi žemaičiai. Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta pasidalino įžvalgomis apie gimtojo Mergežerio ir aplinkinių kaimų tarmės ypatumus, dėkojo Juozui už tarmės puoselėjimą. Koncertavo Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniai Gvidas Jančiauskas, Eventas Valentukevičius, Meda Švedaitė, Kamilė Alekšiūnaitė (mokytojos Renata Bakulienė, Aldona Jakavonienė).