Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos istorijos mokytojas Algis Bitautas yra giliai įsitikinęs, kad mokytojas turi ne tik perpasakoti vadovėlyje kažkieno užrašytus pasakojimus, o ir pats, kiek leidžia galimybės, būti tyrinėtoju. Todėl baigęs Lietuvos istorijos magistrantūros studijas Lietuvos edukologijos universitete (LEU) šiuo laipsniu neapsiribojo ir toliau žengia mokslo keliu: studijuodamas doktorantūroje tyrinėja istorijos mokymo(si) priemones ir jų raidą Lietuvoje, XX amžiaus Lietuvos politinę istoriją. Šiomis temomis A. Bitautas jau yra paskelbęs mokslinių straipsnių, o jo pavardę galima pamatyti ant mokyklinių istorijos vadovėlių ar pratybų sąsiuvinių.
Istorikas, kalbėdamas apie mokytojo darbą, pirmiausia siūlo išsiaiškinti pedagogo sąvoką. „Senovės antikos laikais pedagogas (gr. paidagogos – vergas) – tai buvo vergas, lydintis šeimininko vaikus į mokyklą, o vėliau vergas tapo gerbiamu namų mokytoju. Bėgant laikui pedagogo statusas keitėsi. Anksčiau pedagogas buvo suprastas kaip enciklopedistas. Šiuolaikinėje mokykloje pedagogas tampa ugdymo(si) proceso organizatoriumi. Jo pagrindinė funkcija – ne teikti žinių, bet organizuoti veiklas ir stengtis kuo daugiau bendrauti su mokiniais. Mano supratimu, šiuo požiūriu šiuolaikinis pedagogas yra nuolatinės švietimo reformos įkaitas. Jis orientuotas išugdyti mokinį taip, jog šis gerai išlaikytų valstybinius brandos egzaminus, ir paruošti jį vartotojiškos visuomenės konkurencijai rinkoje. Dauguma tokių pedagogų yra tikrų tikriausi „vergai“, tarnaujantys dėl įvairiausių mokinių standartizuotų pasiekimų rezultatų“, – įsitikinęs pedagogas.
Tik pradėjęs dirbi mokykloje A. Bitautas suprato, kad jo netenkina būti mokytoju-instruktoriumi. „Mano supratimu, pedagogas – menininkas, kuris mokiniui yra ne tik mokomojo dalyko žinovas, tačiau pirmiausia turi būti autoritetas. Tik savo asmens pavyzdžiu pedagogas turėtų įkvėpti mokinį mokytis būti žmogumi. Mokytojas turėtų padėti mokiniams pažadinti pažinimo aistrą ir taip daryti įtaką jo asmenybės formavimuisi“, – sako jis. Todėl dirbdamas mokykloje A. Bitautas visuomet atiduoda dalį savęs. „Jeigu tu nemylėsi savo darbo, vaikai tai greit supras. Tikėjimas mokinio sugebėjimais ir jo galimybėmis ateityje mane džiugina labiausiai“, – tikina mokytojas.
Nors vaikystėje tapti mokytoju nesvajojo, A. Bitautas pasakoja, kad viena priežasčių, kodėl jis nusprendė eiti pedagogo keliu, yra jo asmeninė patirtis mokykloje. „Baigęs mokyklą statistinis pilietis iš daugelio jį mokiusių mokytojų prisimena ir įvardija tik kelis didžiausią įtaką jo asmenybės formavimuisi padariusius pedagogus – autoritetus. Su apgailestavimu tenka pasakyti, kad yra ir tokių mokytojų, kurių net nesinori prisiminti. Neslėpsiu, kad ir mane mokė keletas prastų „pedagogų“, kurie buvo tikrų tikriausi instruktoriai. Tad baigęs mokyklą sau pasakiau: jeigu aš būčiau mokytojas, tai tikrai taip nedaryčiau. Pradžioje buvo tikrai sunku apsiprasti ir įsijausti į mokytojo vaidmenį, vesdamas pamokas dariau ir klaidų. Tačiau vaikų ir mentoriaus palaikymas neleido nuleisti rankų, privertė susiimti ir tobulėti. Baigęs praktiką tvirtai apsisprendžiau, kad noriu būti mokytoju ir tobulėti šioje srityje. Tuomet pradėjau ieškotis darbo. Nuo tada iki šiandien mano siekinys ir tikslas – būti geru mokytoju“, – pasakoja jis.
Šiuo metu A. Bitautas tęsia studijas doktorantūroje. Ketverius metus dirbamas asistentu LEU jis skaitė paskaitas įvairaus amžiaus studentams: nuo ką tik iš mokyklos suolo atėjusių iki vyresnių už jį patį, todėl kartais pajuokauja, kad jam teko dėstyti nuo pradinukų iki senjorų. Praėjusią vasarą jaunas pedagogas dėstė Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto klausytojams, pasak jo, tai buvo labai įdomi patirtis. „Negalėčiau išskirti, su kuo lengviau ar sunkiau dirbti. Tenka prisitaikyti prie skirtingo amžiaus ir gebėjimų auditorijos, parinkti įvairių mokymo(si) metodų ir medžiagos, bet įgyta patirtis tiek su vaikais, tiek su studentais ar netgi senjorais savotiškai maloni ir neužmirštama“, – sako jis.
Šiuo metu A. Bitautas rengia socialinių mokslų srities, edukologijos krypties daktaro disertaciją „Daugiaperspektyvio požiūrio ugdymo(si) raiška 7–12 klasių Lietuvos istorijos vadovėliuose“. Jis atsižvelgė į tai, kad dirbdamas istorijos mokytoju kasdien susiduria su istorijos vadovėliais, ir atkreipė dėmesį į jų trūkumus ir tobulintinus dalykus. „Nors istorijos vadovėliai nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo iki šių dienų yra vienas aktualiausių diskusijų objektų, visuomenėje nuolat pateikiama politikų, istorikų, mokytojų, tėvų bei mokinių nuomonių apie vadovėliuose pasitaikančius dalykinius netikslumus, vadovėlių pasirinkimo problemą, valstybės vaidmenį užtikrinant vadovėlių kokybę, tačiau iki šiol mokslininkai, visų pirma edukologai, nepradėjo sisteminių tyrimų, kuriuose būtų kompleksiškai analizuojami istorijos vadovėliai“, – kalba mokytojas.
Disertacijoje jis siekia atskleisti įvairių autorių skirtingą istorinės medžiagos pateikimą istorijos vadovėliuose, išleistuose įvairiose leidyklose. Ypatingas dėmesys skiriamas kontroversiškoms temoms, kurios visuomenėje susilaukė ir susilaukia aštrių diskusijų, pateikti. „Lietuvoje daug ir emocingai diskutuota dėl 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo, Antano Smetonos autoritarinio valdymo vertinimo, 1941 m. birželio 23 d. sukilimo ir holokausto (Lietuvos laikinoji Vyriausybė, kuri susiformavo vykstant sukilimui, tam tikrais klausimais bendradarbiavo su nacistiniu režimu, ypač imantis atitinkamų veiksmų prieš žydus), lietuvių ir lenkų santykių, kolaboravimo su sovietų ir nacių valdžiomis, pokario partizaninės veiklos ir kitų temų pateikimo mokiniams. Tikiuosi, kad mano atlikta vadovėlių analizė ir parengtos rekomendacijos leis tobulinti bendrąsias programas bei vadovėlius ir prisidės prie mokinių kritinio mąstymo ugdymo“, – mintimis ir planais dalijasi LEU doktorantas.
Feisbuke sekantys A. Bitautą gali perskaityti daugybę įžvalgų ir įdomių istorijų iš jo vedamų pamokų ir mokyklos gyvenimo. Nesunku suprasti, kad jaunas mokytojas – iš tų pedagogų, kuriuos mokiniai vertina ir gerbia. To neneigia ir pats A. Bitautas, pasakojantis, kad dažnai iš moksleivių susilaukia įvairių mielų siurprizų ar replikų, tokių kaip „Bitautas – daugiau negu mokytojas“. Tokie komplimentai ir panašūs dalykai virpina jauno pedagogo širdį ir verčia pasijusti įvertintam. „Kartu tai didžiausia atsakomybė, kokia gali tekti pedagogui, nes kiekvieną kartą išgirdęs panašių komplimentų giliai susimąstau, ką man toliau daryti, kad nenuvilčiau vaikų. Ne kartą esu uždavęs sau šį klausimą, tačiau atsakymo ieškau iki šiol“, – sako jis ir priduria, jog greičiausiai vieno recepto nėra. Su mokiniais jis stengiasi būti nuoširdus, kiekvieną priimti ir mylėti kaip žmogų, turbūt, svarsto mokytojas, tai vaikai ir vertina.
Milena Puchova
Lietuvos edukologijos universiteto
Ryšių su visuomene specialistė