Žvaigždėtas rugpjūčio dangus įsimylėjėliams dovanoja paskutines romantiškas vasaros naktis, o astronomijos gerbėjams – atradimus prie teleskopo ir žinynų. Kulionių kaime (Molėtų r.) ant Lenktinio ežero kranto esančios Senovinės dangaus šviesulių stebyklos šeimininkui, mokslininkui, fizikui, etnokosmologui Jonui Vaiškūnui modernios technikos nereikia – į dangų žvelgdamas įsimylėjėlio akimis jis moko žmones susivokti erdvėje ir laike, kaip tai pagal baltišką Zodiaką darė senovės žyniai.
Užkoduota informacija
„Dešimt procentų čia atvykstančiųjų susiraukia, patrauko pečiais, apsisuka ir išvažiuoja. Šie žmonės negali gyventi be civilizacijos, šiuolaikiškų technologijų, miesto šurmulio. Kiti – laimė, jų kur kas daugiau – bando atrasti prarastą ryšį su gamta, nori pajusti jos darną, sužinoti, kaip gyveno mūsų protėviai. O aš tokių tik ir laukiu! – juokiasi J. Vaiškūnas ir rodo tiesiai pro miško proskyną toli matomą Molėtų astronomijos observatoriją. – Ten – civilizuotas pasaulis, pas mane tokios technikos nerasite, muziejinių eksponatų po stiklu nepamatysite ir rankomis paliesti jų nepavyks.“
Senovinė dangaus šviesulių stebykla – ant kalno pamiškėje smėliu išpilta apskrita aikštelė. Jos kraštuose ratu įbesta dešimt medinių stulpų su kalendoriniais ženklais, šalia jų ratu išdėstyti akmenys su išrėžtais dangaus šviesulių simboliais, senojo lietuviško Zodiako ženklais. Šio neįprasto rato viduryje – akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos kryptis svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis.
„Stulpai, akmenys – tai detalės, svarbiausi eksponatai – Saulė, Mėnulis, žvaigždės. Dangaus šviesulių padėtis mūsų protėviams padėjo orientuotis laike, planuoti ir atlikti svarbius darbus, apeigas, išvengti netikėtumų. Mus supa civilizacijos atradimai: televizija, internetas, radijas, bet užtenka, kad dingtų elektra, ir mes iš karto palūžtame –
nebeliko dirgiklių, kurie skatintų dirbti, kažką veikti, tampame bejėgiai, pažeidžiami.
O senovėje žmonės gyveno kitaip – be elektros, pinigų, kompiuterių, gyvenimo taisyklės, tradicijos rėmėsi ilgalaike pažintine ir jausmine patirtimi, stebėjimais, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Gamta tada buvo paslaptis, didybė, kartu ir užkoduotų ženklų sistema – kaip dabar mums kelio ženklai ar turisto vadovas: važiuodami nežinomu keliu pasikliauname anksčiau juo keliavusių žmonių patirtimi, todėl laiku galime keisti savo planus, elgesį“, –
pastebi muziejaus šeimininkas.
Kaip pajusti laiką?
Pasak J. Vaiškūno, laikas iš tiesų neapčiuopiamas ir, jei nepažymėsi kokių nors atskaitos taškų, jį bus sunku pajusti. Pirmasis, dar akmens amžiuje naudotas, laiko mato vienetas – Saulė. Metai buvo dalijami į laiko tarpsnius pagal Saulės judėjimą aplink Žemę, pažymint jos vietas skirtingu metų laiku. Pats seniausias teleskopas – du stulpai arba akmenys, kaip ir Stounhendže: pagal metamą jų šešėlį buvo žymima, kur skirtingu metų laiku teka Saulė.
„Vasarą – šiaurės rytuose, žiemą – kiek nukrypusi į pietryčius, –
dangaus šviesulių stebyklos rate kryptis rodo J. Vaiškūnas ir sako, kad šie stebėjimai tapo dabartinio kalendoriaus pagrindu. – Turime keturis atskaitos taškus: pavasario ir rudens lygiadienius, vasaros ir žiemos saulėgrįžas, metai padalyti į keturis sezonus. Kitas laiko mato vienetas – Mėnulis juos suskirsto į smulkesnes dalis –
dvylika mėnesių. Mėnulio fazės taip pat turėjo reikšmės kasdieniams žemiškiems žmonių darbams. Mėnulis buvo tarsi dirigentas: užverti galvą ir matai, kada laikas plaukus kirpti, kopūstus raugti, svogūnus sodinti.“
Posakis „laikas – pinigai“ primena, kad ir viena, ir kita svarbu išlaikyti. O kaip tai padaryti? Visus darbus atlikti savo laiku. Kada tas laikas ateidavo, pasakydavo šviesulių išsidėstymas: patekėjo Sietyno žvaigždynas – sėjama, Šienpjovių – šienaujama, paskubėsi ar pavėluosi, pasėliai neišdygs arba, atvirkščiai – supus. Per susikurtus ženklus žmonėms kalbėjo protėvių išmintis.
„Laikas dabar bėga kažkaip neaiškiai, nefiksuotai: prisipylei taurę vyno, atsipūtęs paplepėjai su draugu ir naiviai stebiesi, kad laikas greitai bėga. Yra kalendorių, kompiuterių, parduotuvių, gyvename pagal dirbtinius ženklus – įstatymus, sutartis, taisykles, knygas. O kur mūsų gyvenime gamta: žvaigždynai, šventi akmenys, Dievas? Jei jį sugrąžintume į dangų, kiek valstybė sutaupytų, kiek finansų liktų – niekam jokios kontrolės nereikėtų. Bet, aišku, viskas turi būti čia –
viduje!“ – šypsosi J. Vaiškūnas.
Prabyla žynių patirtis
Vis dėlto žmonės priklausomybės nuo gamtos ženklų neatsikratė: radę žurnale ar išgirdę per radiją skaitomus Zodiako ženklų horoskopus suklūsta net ir tie, kurie šias pranašystes laiko melu. Pasak mokslininko, jis nelabai tiki horoskopais, juos greičiau traktuoja kaip savotiškus „policininkus“ ar „oro pagalves“: jei įspėja apie barnį šeimoje, tai kodėl nenupirkus žmonai gėlių?
„Mūsų protėviai dangaus juosta keliaujančios Saulės padėtį surišo su nejudančiais žvaigždynais, pastaruosius susiejo su atitinkamais mitologiniais vaizdiniais, legendiniais gyvūnais. Zodiaku vadinama į dvylika dalių padalyta dangaus juosta, kurios viduriu keliaujanti Saulė per metus apsuka ratą. Senovėje šie ženklai turėjo svarbią praktinę reikšmę, žmogui buvo tarsi gyvenimo kelio instrukcija, o dabar įprasta į juos žiūrėti tik kaip į ezoterinę, būrimo priemonę, suteikiančią informacijos apie žmogų: jo charakterio savybes, temperamentą, būdą, silpnybes“, – apgailestauja etnokosmologas ir pastebi, kad sumaniai panaudojus horoskopo žinias žmonėms nereikėtų nei gydytojų, nei psichoterapeutų.
Visa paslaptis – mokėti žmogui perduoti informaciją apie jį patį. Pasak muziejininko, per ekskursijas
nutinka labai įdomių dalykų. Prieina koks nosį nukabinęs, drebančiais keliais Skorpionas, pagal baltų Zodiaką – Elnias, o J. Vaiškūnas uždeda ranką ant jo peties ir pradeda pasakoti apie elnio ragų didybę, gyvūno stebuklingą galią, stiprybę, atkaklumą, kaip jis skinasi kelią per miškus ir niekas jo sustabdyti negali… Klausydamas žmogus nejučia išsitiesia, pakelia galvą, jo akys pradeda spindėti.
„Aš pasakoju konkrečiai tam žmogui galbūt pirmą kartą jo gyvenime. Senovėje tai darė žyniai – Dievo pasiuntiniai Žemėje, saugoję žinias, tradicijas. Visą procesą užtvirtindavo šventa ugnis, kurios prasmė – šviesti, kurti, atminti. Bet svarbiausia, kad ugnis negestų širdyje“, – įsitikinęs pašnekovas.
Lemtingas radinys
Ilgametė patirtis, tautosakos rinkimas ir analizė mokslininkui leido spėti, kad egzistuoja baltiškas Zodiakas. Pasak J. Vaiškūno, istoriniuose metraščiuose minima, kad Vilniaus arkikatedros bazilikos vietoje stovėjusioje Perkūno šventykloje buvo aukuras su dvylika laiptų – po vieną kiekvienam Zodiako ženklui. Saulei įėjus į atitinkamą Zodiako ženklą, žynys ženklą atitinkantį laiptelį uždengdavo jo formos vaškine figūra – skelbdavo naujo mėnesio pradžią.
„Vilniaus arkikatedros bazilikos rūsyje yra išlikusios šio aukuro dalys. Jei per ekskursiją paprašysite gido, galbūt parodys“, – pataria etnokosmologas ir sako, kad minėtos apeigos, kurias patvirtina ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rastas Rotundo-Rivijaus kronikos rankraštis, liudija, jog baltai turėjo Zodiako kalendorių.
Mokslininkui baltiško Zodiako ženklų pavadinimų istoriniuose šaltiniuose rasti nepavyko, kai kuriuos jų jam leido spėti nuoseklūs lietuvių tautosakos tyrimai. Pagrindu tapo legenda apie bokšte įkalintą Saulę, kurią didžiuliu kūju išlaisvino Zodiako ženklai.
„Pradėjęs ieškoti šio kosmologinio veiksmo kalendorinėse apeigose, supratau, kad idealiausiai tam tinka Užgavėnių šventė. Persirengėlių kaukes, tai yra zoomorfinius gyvūnus, kurie vieni seniausių lietuvių mitologijoje (ožį, žirgą, aviną, gervę, kanapinį ir lašininį), susiejau su Zodiako ženklais“, – pasakoja pašnekovas, kuriam likimas paruošė staigmeną: į rankas pateko Baltarusijoje, Gardino bažnyčios rūsyje rastas senovinis apeiginis kaušas.
Beveik vieno metro skersmens iš beržo gumbo išskobtas ir vaške įmirkytas indas buvo papuoštas XVIII a. bažnytiniais piešiniais, po restauracijos paaiškėjo, kad po jais – išdeginti XVI a. piešiniai. Šį eksponatą tyrę baltarusių mokslininkai tradiciškai manė, kad tai paprastas dvylikos mėnesių kalendorius, o J. Vaiškūnas vos užmetęs akį sumojo – baltiškas Zodiakas!
„Mano teoriniai samprotavimai įgavo pagrindą: pamačiau visus man žinomus Užgavėnių herojus, tarp jų kryžiumi išsidėstę išskirtiniai lietuviški ženklai – Elnias, Žirgas, Povas ir Vytį primenantis raitelis – tartum žymėjo saulėgrįžas ir lygiadienius, skirtingus metų laikus. Keista, bet pirmas ženklas atitiko ne Avino, o Žuvų ženklą. Jį buvo labai sunku atpažinti – vaizduojamas kaip žaibas, strėlė“, – prisimena etnokosmologas, 2012 metais savo tyrinėjimus aprašęs knygoje „Skaitant dangaus ženklus: lietuviško Zodiako pėdsakais“.
Baltiškas Zodiakas
Žuvys – dvi sukryžiuotos linijos, gal žaibas, o gal dvi strėlės, abejonių keliantis ženklas.
Avinas – Avikailis yra viena būdingiausių Užgavėnių kaukių. Senovės graikai šioje dangaus vietoje taip pat vaizdavo auksavilnio avino kailį.
Jautis – Raitelis, primenantis Vytį arba šventą Jurgį.
Dvyniai – du besikaunantys vyrai – Lašininis ir Kanapinis.
Vėžys – paukštis, tikėtina Povas, atsisukęs į Liūto ženklą. Astrologai jį sieja su Mėnuliu.
Liūtas – paukštis, atsisukęs į Vėžio ženklą. Siejamas su Saule. Pasaulio medžio viršūnėje vaizduojami vienas į kitą žiūrintys paukščiai.
Mergelė – Gervė, mėgstama Užgavėnių kaukė, tautosakoje siejama su dailia, grakščia mergele.
Svarstyklės – lygiadienį simbolizuojančios dvi besisveriančios saulės, viena svastikos, kita – tiesiais spinduliais.
Skorpionas – šuoliuojantis Elnias su elniuku, tarp jų – dvi saulės. Tautosakoje daug dainų ir pasakų apie elnią, pavyzdžiui, kalėdinė giesmė „Atbėga elnias devyniaragis“.
Šaulys – žmogus su ietimi: karys, ietininkas – seniausias grafinis ženklas.
Ožiaragis – Ožys su saule ant nugaros.
Vandenis – Žirgas – skirtingo įvaizdžio būtybė: Arkliukas kupriukas, Baltas žirgas, Pegasas ir t. t. Žirgas gali nuskraidinti ir į dangų, ir į vandenį.
Jonas Vaiškūnas: „Susižavėjimą svajojau paversti profesija“. Apie save
Vis vaikščiojau galvą užvertęs į dangų: mane žavėjo žvaigždėtas dangus, šį susižavėjimą svajojau paversti savo profesija. Paaiškėjo, kad be fizikos dangaus neužkariausiu – Vilniaus universitete baigiau lazerių fizikos ir astronomijos studijas.
Lietuvos Sąjūdžio priešaušryje įsijungiau į etnokultūrinį judėjimą: dalyvavau įvairiose etnografinėse ekspedicijose (užrašinėjau tautosaką), senosiose lietuvių šventėse. Supratau, kad darbas grynosios fizikos srityje man – per didelė prabanga.
Archeoastronomija ir etnoastronomija padėjo man sujungti etninės kultūros tyrinėjimus ir fizikos bei astronomijos žinias. Pradėjau dirbti Molėtų observatorijoje, kuri priklauso Vilniaus universitetui, nes ten jau brendo mintis kurti etnokosmologijos centrą.
Siekiu pažinti ir išsaugoti protėvių dvasinį paveldą. Kaip fizikas išmanau dangaus reiškinius, atpažįstu žvaigždynus, kaip etnoastronomas bandau suprasti, kokios buvo mūsų protėvių astronominės žinios, kaip jos buvo naudojamos, kaip buvo aiškinami įvairūs astronominiai reiškiniai ir kaip žinios apie juos atsispindėjo įvairiose etninės kultūros srityse.
Mokslo metodų žinojimas ir taikymas tarsi gyvenimo stuburas, leidžiantis išlaikyti sveiką protą ir grįžti į jį, davus valią vaizduotei.
1996 metais Kulionių kaime, netoli Molėtų astronomijos observatorijos, įkurtoje Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje skaitau paskaitas apie senovinius šviesulių stebėjimo būdus, senąją baltų pasaulėžiūrą ir senąjį lietuvių Zodiaką.
Dosjė
Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, etninės kultūros globos tarybos narys, tautinio žinių ir gyvenimo būdo interneto portalo alkas.lt įkūrėjas ir vyriausiasis redaktorius.
Kilmingųjų privilegija
Dvylika Zodiako ženklų kildinami iš kadaise jų vardais pavadintų žvaigždynų. Patys žvaigždynai buvo susieti su mitologinėmis būtybėmis ir zoomorfiniais gyvūnais, todėl ir žodžio „zodiakas“ reikšmė išvertus iš graikų kalbos reiškia „gyvūnų ratas“.
Zodiako ženklų sistemos autoriai – ne graikai: ji atsirado prieš septynis tūkstančius ar daugiau metų prieš Kristų Mažojoje Azijoje tarp Tigro ir Eufrato upių.
Įvairiais keliais Zodiakas pasklido po pasaulį, atskiros kultūros jį pritaikė savo tradicijoms, todėl kai kur jis tapo jau nebeatpažįstamas.
Mokslininkas J. Vaiškūnas spėja, kad į Lietuvą Zodiako ženklų sistema atkeliavo Gintaro keliu, todėl mūsų dangaus supratimas – baltiška indoeuropietiško Zodiako improvizacija.
Seniausias išlikęs horoskopas yra sudarytas 410 m. pr. Kristų Babilone.
Komentaras po nuotrauka: Mylimojo paieškos. „Zodiako ženklai leidžia atpažinti žmogų, bet nėra pats žmogus“, – sako Jonas Vaiškūnas ir merginoms ar vaikinams antrosios pusės pataria ieškoti tarp į save nepanašių, stovinčių priešais ženklų.Senovėje asmeniniai horoskopai buvo sudaromi tik valdovams ir kilmingiems žmonėms.
