Spalio 20 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta Antano Kalanavičiaus poezijos knyga „Dvi saujos laiko“. Knygos sutiktuvėse dalyvavo knygos sudarytojai Perpetua Dumšienė ir poetas, M. Vainilaičio premijos laureatas Rimvydas Stankevičius, aktorė Laima Rupšytė, literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Lietuvos rašytojų sąjungai išleidus knygas „Ne akmenys guli“ (1994) ir „Dulkėto erškėčio ugny“ (2012), V. Sventickas pažadėjo išleisti ir trečiąją. P. Dumšienė, į komandą pasikvietusi talentingą, darbštų poetą Rimvydą Stankevičių, ėmėsi šios knygos. Tačiau renginyje pasakojo ne apie knygos „Dvi saujos laiko“ parengimo sunkumus, o apie paties poeto savastį, jo vertybes, kiek daug Antano kūryboje šviesos, tvirtybės, atsakomybės už pasaulį, kad toji poezija gali būti dvasine atrama. „Antano Kalanavičiaus gyvenimas ir kūryba dažniausiai lydimi žodžiu – „išskirtinumas“. Išskirtinai liūdnos ir tragiškos lemties kūrėjas, sovietinių kultūros prievaizdų stumtas į literatūros užribį, ignoruotas, nesulaukęs nė vienos savo knygos. Ir išskirtinės poetikos autorius, kurio kūryba – originali įvaizdžiais, nepakartojamu savadarbiu žodynu, nepakartojamu skambesiu – neturi atitikmenų ir yra pati tikriausia poetinės savasties mokykla“.
R. Stankevičius, kurio esė „Nedzingęs“ puošia A. Kalanavičiaus knygą, sakė nepažinojęs paties poeto, o apie jo gyvenimą išgirdęs ir poeziją atradęs, kai leidybai buvo ruošiama pomirtinė viso kūrybinio palikimo rinktinė „Ne akmenys guli“. „Buvau tiesiog sužavėtas. Ko gero, manasis požiūris į šio poeto eiles nė negalėjo būti labai objektyvus, nes jau buvau paveiktas jo neužmirštamos gyvenimo istorijos, kuri kiekvieną eilutę, regis, spalvino, taurino, puošė ir iki beprotybės aštrino. Jau ir anuomet rašiau eiles ir, be abejo, nebuvau pripažintas, tad ar dar reikia sakyti, kad skaitydamas vienijausi su poetu, semdamasis iš jo stiprybės nepasiduoti, net jeigu prireiks likti užribyje visut visutėlį gyvenimą“.
Jeigu pirmojoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje „Ne akmenys guli“ sudėta beveik viskas, ką poeto sodyboje pavyko rasti po jo mirties – daugiau nei 800 eilėraščių ir jų fragmentų, tai į naująją – „Dvi saujos laiko“ atrinkta tik vos daugiau nei 100. Taip padaryta, nes Rimvydas kartu su Perpetua norėjo perduoti A. Kalanavičiaus kūrybą mažomis porcijomis jo nežinantiems arba prie jo mažai pratusiems, stengdamiesi neišgąsdinti skaitytojų didele apimtimi, turėjo tikslą, kad šio rinkinio eilėraščiai atskleistų patį poetą, skaudžią jo gyvenimo istoriją ir unikalų poeto braižą, kad ši originali ir savita poezija prigytų žmonių sąmonėse ir širdyse. Knygos pavadinimas – simbolinis, tos dvi laiko saujos tarsi paties A. Kalanavičiaus gyvenimas: „vienoje – laikas, jaunam poetui žadėjęs pripažinimą, kai jo eilės buvo spausdinamos, kitoje – tremties metai, kai sovietmečio kūrybinės cenzūros buvo išeliminuotas iš poetų gretų, jo eiles nustota publikuoti, o kad pragyventų, iš eiliakalio jis virto kalviu“. Skaitytojai jau baigia išlesioti knygos tiražą, todėl po metų kitų, R. Stankevičiaus manymu, galima rengti naują knygą, juk atskiros knygos nusipelnė poezija vaikams, trumpučiai eilėraščiai „Poringės“ ir kt.
V. Sventickas apgailestavo, kad A. Kalanavičiaus poezija nepadarė poveikio literatūros proceso formavimui, nors turi tokių galių ir pasidžiaugė, jog vienas originaliausių poezijos balsų nenuėjo užmarštin, P. Dumšienės dėka šiandien visa Antano kūryba sukatalogizuota, parengti išsamūs aprašai. Laikraščio „Merkio kraštas“ vyr. redaktorius, buvęs A. Kalanavičiaus bendrakursis Aloyzas Tendzegolskis pažadėjo parašyti atsiminimus apie poetą, priminė, jog ir sovietmečiu „Raudonojoje vėliavoje“ spausdindavo Antano kūrybą metodiškai tik po vieną eilėraštį, kad valdžia neuždraustų apskritai. Literatas Jonas Staliulionis pasidžiaugė bebaigiantis rašyti straipsnį apie A. Kalanavičių, o 1966 m. „Jaunimo gretų“ publikaciją įvardino kaip pažinties su jo kūryba pradžią. Perpetua džiaugėsi, kad į renginį atėjo žmonės – savita A. Kalanavičiaus akademija: Nedzingės bendruomenės nariai, įrengę A. Kalanavičiaus muziejų, skverą, pavadinę jo vardu gatvę; poeto mokytoja Vanda Mockevičienė, Julius Vaicekauskas, fotografuojantis vietas ir renginius, susijusius su poetu, A. Tendzegolskis, visuomet palaikęs poetą, ištikimiausi skaitytojai ir kt.
Daiva Armonienė, Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė