Šįkart apie tai, kaip laisva Lietuva užaugo per 35-erius metus, kalbamės su Alytaus šviesuliais – radijo stoties „FM99“ laidų vedėja Eglė Malinauskiene ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisijos pirmininke Klementina Gruzdiene. Nors moterys sukasi skirtingose veiklose, jas vienija dėmesys tiems, kam to reikia labiausiai: pastaraisiais metais jos abi buvo įvertintos Alytaus miesto apdovanojimais už nuopelnus vaiko gerovei. Vilniuje savo profesinį ir asmeninį gyvenimą kūrusi, bet į Dzūkiją grįžusi žmonių su negalia teisių aktyvistė, visuomenininkė K. Gruzdienė šiuo metu ne tik pirmininkauja minėtai komisijai, bet ir yra autizmo paramos fondo „Pokyčių ambasada“ steigėja ir direktorė. E. Malinauskienė savo pozityvumu jau ilgus metus dalijasi radijo eteryje, taip pat veda renginius, dainuoja ir yra neabejinga šalia esančių žmonių problemoms. Pašnekovės dalinasi mintimis apie Lietuvos laisvę, per 35-erius metus šalį auginusius pokyčius ir žmonių gyvenimus keičiančią negalią.
Laisvė – didžiausia dovana
„Lietuvos laisvė man yra viena svarbiausių vertybių, viena didžiausių dovanų, kurią galiu turėti, – pokalbį mintimis apie laisvę pradeda E. Malinauskienė. – Žinant, kokia kaina laisvė buvo iškovota, kokia didelė auka dėl jos paaukota, kiek drąsos, ryžto bei tikėjimo prireikė laisvę atnešti iki šios dienos, šalies laisvė man reiškia pagarbą, dėkingumą, atsakomybę, pasididžiavimą ir laimę. Juk Lietuvos laisvė yra ir mano laisvė – tai labai stipriai jaučiu ir branginu“.
Paklausta, kokie įvykiai geriausiai atspindi nepriklausomos Lietuvos pažangą, pašnekovė sako, kad daug įvykių kultūrinėje, socialinėje, politinėje ir kitose srityse augino Lietuvą, o kaip svarbiausius įvardija Sausio 13-osios įvykius, įstojimą į Europos Sąjungą ir tapimą NATO nare. „Gaila, nėra tokio matavimo aparato, kurį išsiėmus iš kišenės galėtum tai pamatuoti, juolab, kad kiekvienas žmogus visa mato skirtingai. Vis dėlto, augimo nepastebėti tiesiog neįmanoma – nuo besikeičiančių, vis labiau laisvėjančių žmonių, turinčių daugybę galimybių ir pasirinkimų, iki vis gražėjančių miestų, besikeičiančio kultūrinio veido, augančių ekonominių galimybių“, – vardija E. Malinauskienė.
Lietuvos augimą rodo vakarietiškas identitetas
Prisimindama Lietuvą užauginusius įvykius, K. Gruzdienė sako, kad įstojimas į ES nulėmė lietuvių identiteto formavimąsi, o dabartinį šalies progresą puikiai parodo tai, kiek paaugo jos žmonių savimonė, kaip žmonės išmoko gerbti save ir vieni kitus. „Jaučiu šį augimą, matau, kad mūsų geopolitinis kompasas pasikeitė: jei anksčiau jautėmės kažkur rytuose, tai dabar žiūrėdama į jaunus žmones matau, kad juos vienija identitetas, vis labiau panašėjantis į senųjų Europos šalių tapatybę“, – sako ji.
„Jei Lietuva nebūtų įstojusi į ES, ji taip pat būtų ieškojusi savo identiteto, o tapatybės gravitacijos laukas greičiausiai būtų pasislinkęs į rytus. Manau, kad neįstojus į ES būtų kilusi tiesioginė grėsmė žmogaus teisėms, toks įvykis būtų lėmęs nesaugią Lietuvos būtį, tektų nuolat gyventi nestabiliomis sąlygomis. Su įstojimu į ES mes gavome saugumą, pagreitį ir įrankius, kuriais mes patys galime išpildyti savo apsisprendimą, kur link norime eiti“, – svarsto K. Gruzdienė.
Lietuviai – įvairovei subrendusi visuomenė
Gruzdienė kaip vieną ryškiausių augimo apraiškų sako matanti pasikeitusį Lietuvos žmonių santykį su negalia. „Jau žiūrime į ją ne per globos, užuojautos ar medicinos prizmę, o per žmogaus teisėmis grįstus santykius. Šis pokytis taip pat atspindi mūsų savivertės ūgtelėjimą. Žmonės su negalia pradėjo matytis, mes apie juos kalbame, dirbame tam, kad jų teisės nebūtų pažeistos – tai mano gyvenime yra laisvė. Laisvė gražiausiomis spalvomis atsiskleidžia per tai, kaip mes matome save įvairovės visumoje, kiek mes dirbame dėl to, kad ta įvairovė būtų saugi bei pripažinta“, – įžvalga dalinasi pašnekovė.
Gruzdienė sako pastebinti, kad kasmet žmonės vis palankiau vertina žmonių su negalia kaimynystę: tyrimai šiuo klausimu rodo nors ir lėtą, tačiau pozityvų progresą. Pasak jos, kai kurie savomis akimis matyti, su jos autizmo spektro sutrikimą turinčiu sūnumi susiję žmonių elgesio pavyzdžiai iliustruoja, kad vis daugėja žinančių, kaip bendrauti su žmonėmis su negalia, jiems padėti, priimti jų draugiją.
Pašnekovę džiugina ir švietimo bendruomenės požiūrio į žmones su negalia pasikeitimai. „Viename seminare išgirdusi ikimokyklinio personalo klausimų apie naujausias darbo su autistiškais vaikais priemones supratau, kad visa tai taikoma darbe. Nors praėjo vos ketveri metai nuo kito mano organizuoto panašaus seminaro, kuriame vyravo skeptiškos nuomonės, kad „jokių priemonių nereikia, tokių vaikų mes nemokysime, jiems reikia atskiros įstaigos ir pan.“, supratau, kiek daug gali įvykti per vienerius metus. Akivaizdi pažanga nuo visiško pasipriešinimo, iki nuoširdaus susidomėjimo, kokių priemonių, naujų metodų esama, kad visiems ugdymo proceso dalyviams būtų lengviau“, – pasakoja pašnekovė.
Pašnekovių kelyje – motinystė, negalios išbandymai ir bendruomenės galia
Abi pašnekovės ne tik aktyviai veikia pažeidžiamų visuomenės grupių, žmonių su negalia, vaikų, labui, bet ir pačios turi su žmogaus teisėmis bei vaikų aktualijomis susijusių patirčių.
„Alytaus miesto apdovanojimas 2023 m. man buvo labai netikėtas. Jis buvo tarsi įvertinimas mano kelerių metų darbo, kuriant „FM99“ radijo laidas „Vaikų pasaulis mūsų pasaulyje“, kuriose su vaikais, jaunimu bei įvairių sričių specialistais kalbame svarbiomis, aktualiomis temomis – nuo džiaugsmingų iki pačių skaudžiausių. Matau tame ypatingą prasmę, juk vaikai yra mūsų ateitis. Tai dažna frazė daugelio lūpose, bet ji tokia tikra! Mūsų vaikai kurs ateities pasaulį, augins savus vaikus, puoselės kultūrą, kurs istoriją… Dėl ko daugiau, jeigu ne dėl jų reikia stengtis kurti gerovę?“ – retoriškai klausia E. Malinauskienė ir dalinasi ne tik profesiniais pasiekimais, bet ir asmeninėmis patirtimis.
„Gyvenimas išties labai banguotas – sunkių, sudėtingų akimirkų atsitinka mums visiems, aš taip pat nesu išimtis. Kaip patys ryškiausi laimės patyrimai tapo vaikų gimimai, taip ir sunkiausiai pakeliamas skausmas buvo sūnaus liga. Ją su Dievo vedimu ir medikų pastangomis pavyko įveikti, tačiau mano atminties knygoje tų dienų puslapiai įrašyti ryškiausiu rašalu. O kartu, tai ir gyvenimo pamokos, kaip viskas trapu, laikina, kaip reikia vertinti tai, kas iš tiesų brangu ir vertinga…“ – apie jautrius išgyvenimus užsimena pašnekovė.
Savo patirtimi dalijasi ir K. Gruzdienė, akcentuodama, kad jai labai padėjo gyvenant regione atrasta bendruomenė. „Tikiu bendruomenėmis: gyvenimas man parodė, kad stiprios bendruomenės ir jų telkimas daro stebuklus. Būtent bendruomenės artumo poreikis ir atvedė mūsų šeimą iš sostinės į Alytų. Čia įsikūrėme su vyru, susilaukėme vaikų. Supratus, kad mūsų šeimoje – vaikas su negalia, bendruomenė tapo mūsų atrama, bendruomenės dėka čia atsirado paslaugos tokioms šeimoms kaip mes. Čia mes radome šilumą ir palaikymą, kurių ieškojome“, – sako ji ir priduria, kad bendruomenės yra ir visos Lietuvos galia: jas reikia stiprinti, o jų lyderius – vertinti.
Su iššūkiais K. Gruzdienei susidoroti padėjo ne tik bendruomenė: pačiai teko ieškoti naujų pagalbos šeimoms, auginančioms vaikus su negalia, sprendimų. Anot pašnekovės, visada susidūrus su kliūtimi galima rinktis arba aukos vaidmenį, arba „tiesiog imti ir daryti tai, kas palengvintų kasdienybę tau ir kitiems“.
„Pokyčiai savaime neįvyksta – dažnai tenka pakovoti dėl asmeninės pagalbos ar pagalbos kitam, dažnai tenka kalbėti apie pagalbos vaikus su negalia auginančioms šeimoms poreikį. Nė viena mama dar nebuvo nubausta dėl to, kad ko nors reikalavo. Jei pagalbos ir nėra, viskas sprendžiama derybų būdu, galima rasti būdų, kaip galima padėti. Jei anksčiau, dar sovietiniais laikais, turėti vaiką su negalia buvo stigma, gėda, tik pačios mamos tragedija (dažniausiai net nelikdavo šeimos, vyras tarsi turėdavo moralinę teisę palikti tokią šeimą), tai dabar mamos įgyja vis daugiau ryžto pakovoti, dabar yra žmonių ir organizacijų, kurios visada padeda rasti sprendimus. Dar neteko susidurti su situacija, kad šiandien paprašius pagalbos toks prašymas būtų atmestas, nebūtų pabandyta paieškoti išeities. Demokratija ir žavi tuo, kad pilietinės iniciatyvos turi galimybes išsipildyti, kad pilietis ir valstybė yra socialiniai partneriai“, – sako K. Gruzdienė.
Žmogui ką nors duoti turi ne tik valstybė, bet ir žmogus savo darbais kuria valstybę
Pašnekovės teigia, kad gyvenimas nepriklausomoje valstybėje ne tik suteikia laisvę veikti, bet ir įpareigoja atsakingai ją kurti, naudotis laisvės privilegija ir patiems kurti savo šalį.
„Žinau, yra žmonių, kurie kaip pačius puikiausius gyvenimo metus su nostalgija prisimena tuos laikus, kai viskuo buvo pasirūpinta ir viskas, ko reikėjo, kainavo kapeikas. Tačiau kokia neapsakomai didelė iš tiesų buvo mokama kaina, skaičiuojama ne kapeikomis ar rubliais, o gyvybėmis, laisve ir laisvos tautos istorija. Džiaugiuosi, kad viso to teturėjau vos penkerius metus, nes gyvenimas nepriklausomoje valstybėje man atvėrė galimybes rinktis, ką noriu gyvenime veikti, ką studijuoti, ką dirbti, kaip apsirengti ar kokios muzikos klausyti, kokia tema per radiją kalbėti, drąsiai švęsti Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas, skaityti pačią įvairiausią literatūrą, turėti savo nuomonę ir nebijoti ja pasidalinti… Tačiau gyvenimas nepriklausomoje valstybėje atvėrė galimybes ne tik visu tuo džiaugtis, bet ir pajusti, kad tikroji laisvė pas žmogų ateina su vidine branda jausti atsakomybę“, – mintimis dalinasi E. Malinauskienė.
Jai antrindama K. Gruzdienė pabrėžia ne tik turėtą galimybę studijuoti nepriklausomą, neindoktrinuotą istoriją, bet nepriklausomybės laikais Lietuvoje susikūrusios ir veikiančios teisinės sistemos svarbą. „Baugu pagalvoti, kokia ta teisinė sistema būtų šiandien, jei Lietuva nebūtų tapusi laisva. Jau nekalbu apie tam tikrus diskriminacinius institutus, kurie liečia negalią, mažumas ir kt. Abejoju, ar tokiu atveju egzistuotų tokia Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija, kurioje dabar dirbu: tai tikriausiai būtų koks nors kvazidarinys, „stebintis, ar nenukrypstama nuo Jungtinių Tautų konvencijos“. Kai apie tai susimąstai, supranti, kad esi visiškai nepriklausomos, demokratinės valstybės žmogus“, – sako pašnekovė. Ji taip pat priduria, kad, pavyzdžiui, Slovakijoje nevyriausybinės organizacijos, pilietinė visuomenė susiduria su sankcijomis, ribojamos galimybės plėtotis ir pan. „Todėl į visa tai, ką šiandien turime, privalome žiūrėti ne kaip į savaime suprantamą dalyką, bet nuolat stengtis visa tai saugoti ir vertinti“, – pabrėžia K. Gruzdienė.
Nepriklausomybę švęsti – iš visos širdies
Pokalbį pašnekovės baigia nuoširdžiais sveikinimais ir linkėjimais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 35-mečio proga. „Linkiu mums vienybės ir brolybės, kaip tądien, Baltijos kelyje. Linkiu meilės sau, savo artimam ir žemei, kurioje gimėme, kad su pagarba ir pasididžiavimu sakytume „Aš Esu Lietuvis!“. Linkiu ir meldžiu, kad Dievas globotų mus ir mūsų šalį kiekvieną akimirką. Lai po šimtmečių, skaitydami Lietuvos istorijos knygas, žmonės žinos, kad Lietuva buvo, yra ir bus nuostabi šalis su garbinga istorija bei kultūra, su išdidžiais lietuviais, mylinčiais ir puoselėjančiais savo gimtąjį kraštą“, – linkėdama atrasti išminties ir stiprybės išsaugoti laisvę ir nepriklausomybę sako E. Malinauskienė.
Ją papildydama K. Gruzdienė linki ne tik nepamiršti džiaugtis pasiekimais, bet ir pasipuošti, švęsti. „Tai nėra priešprieša taurioms vertybėms, tai tiesiog teikia džiaugsmą. Džiaugsmas, gera nuotaika didina darbingumą, o didesnis darbingumas kuria gražesnius rezultatus. Kurdami savo valstybę nepamirškime šiltų draugysčių, gražesnių šypsenų, suknelių ar skanios kavos – tų mažų buitinių dalykų, kurie, manau, yra labai svarbūs. Nenuvertinkim kasdienybės. Viskas svarbu. Ypač tai, kas daro mus laimingesnius“, – sako ji.
