Norėjo dirbti sau
„Žmonės gėrė pieną ir gers, valgė sviestą, grietinę, sūrį ir visada valgys. Krizės baisus dalykas, bet anksčiau ar vėliau jos baigiasi“, – sako Mikytų kaime, Pagėgių savivaldybėje, naujus tvartus savo karvėms įrengę Šepučiai. Iškėlę pieninę bandą į potvynio neužliejamą vietą, jie apsaugojo gyvulius nuo šiems kraštams įprastos vandens stichijos, o patys liko gyventi Panemunėje – mažiausiame Lietuvos mieste, visai šalia Europos Sąjungos sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi.
Ūkininkauti Šepučiai pradėjo labai jauni – Mažeikiuose užaugusiai Redai tada tebuvo dvidešimt. Dirbti žemę miestietei neatrodė sunku: „Tada kitaip žiūrėjome. Žinojome, kad geriau dirbti sau, tegul ir sunkiau.“
Jauna šeima augino bulves, morkas, kopūstus, kol suprato, kad užauginti yra lengviau, negu parduoti turguje. Ir nusprendė: dukart per mėnesį kaime „algą moka“ tik karvės. Nusipirko iškart keturias, paskui jų daugėjo – šešios, aštuonios. Dabar Šepučiai laiko 44 karves, netrukus banda bus dvigubai didesnė. „Darbo kone tiek pat, o pajamos dvigubos. Kad ir kokios mažos dabar pieno kainos, jei galėčiau, karvę užkelčiau ant pjedestalo“, – juokiasi tris dukras auginančios šeimos galva.
drąsiai valdo Traktorių
Redos darbo diena trunka penkiolika valandų. Kol dukros miega, ji su pagalbininke pamelžia karves, pagirdo veršelius. Per dieną į fermas važiuoja mažiausiai dar du kartus, paskutinį kartą grįžta sutemus. Toks yra įprastas darbo ritmas, o per darbymetį tempą reikia padvigubinti.
Tada Reda sėda į traktorių „Claas Orion 540“, prisikabina tris priekabas ir kone 30 metrų ilgio sąstatu patraukia į laukus vežti šienainio ritinių. „Pro šalį važiuojantys vyrai dukart atsisuka pažiūrėti, ar akys jų neapgauna. O kai į Nemuno žirgyną šią vasarą atvežiau pilnas priekabas ritinių, jų darbuotojas tiesiog neteko kalbos dovanos – žiūrėjo į mane ir žodžio nepratarė“, – juokiasi moteris.
Reda tvirtina, kad 155 arklio galių traktorių valdyti nesunku, kaip ir lengvąjį automobilį –
reikia tik jausti sunkiasvorio su priekabomis gabaritą. Nebaisu buvo važinėti ir senutėliu T-25, ant kurio kėbulo galo Gintautas buvo užklijavęs lipduką su aukštakulniu bateliu. O štai rusiškas MTZ-80, anot Redos, tikrai vyriška technika, bet ji yra vairavusi ir šį traktorių.
Po ilgos darbo dienos R. Šeputienei nekyla minčių rengti vakarėlius ar lėkti paplepėti su draugėmis. „Grįžtame iš fermų prieš aštuntą vakaro – dar būtų laiko pabendrauti, galėtume svečiuotis ir patys svečių pasikviesti, bet jau norisi tik kojas ištiesti ir ramiai pasėdėti“, – prisipažįsta Reda.
Vis dėlto ši darbšti moteris moka praskaidrinti gyvenimą ir kitiems. Šiemet ji panoro surengti fermos įkurtuves. Geriausia tam proga – melžėjų varžytuvės, į kurias Pagėgiuose visada susirenka daug žmonių. Beveik visų dalyvių akys krypo į energija spinduliuojančią šeimininkę ir „firminį“ jos apavą – juodus ilgaaulius guminius. Batai kaip batai, tokių reikia dirbant fermoje, tik papuošti dviem gėlėmis – juoda ir balta.
kaime vaikai auga patys
Visos trys Šepučių dukros skirtingos ir kartu labai panašios. Reda juokiasi, kad mergaičių charakteris susiformavo joms dar negimus.
„Kai laukiausi Dovilės, turguje prekiavau daržovėmis, todėl iš to vaiko rankų kapeikos nė su kuolu neišmuši. Raselė atėjo į pasaulį mums pradėjus auginti gyvulius – dienų dienas rūpinausi karvėmis, girdžiau pirmuosius veršelius, tikriausiai dėl to mergaitė myli viską, kas gyva. O Aistutė išauginta traktoriuje, ji vienintelė su tėčiu žiūri „Formulės 1“ lenktynes“, – juokiasi Reda.
Ir tikrai, penkiolikmetė Dovilė – gryniausia mamos kopija, didžioji namų šeimininkė. Dovilė gamina tokias pat skanias vakarienes, kaip ir mama, o per atostogas ir grįžusi iš mokyklos prižiūri trejų metų Aistę. Tokios auklės savo vaikui norėtų kiekviena mama.
Trylikametė Raselė jau kelerius metus puoselėja svajonę tapti veterinarijos gydytoja. Dvi savaites zootechnikų kursus lankęs tėtis jai paaiškino, kad šis mokslas labai sunkus, bet Rasa neišsigando: „Nieko, kaip nors išlaikysiu.“ Dukters širdelei pradžiuginti šiemet Šepučiai nupirko du trakėnų veislės žirgus – Hiksę ir Harbuną. Grynakraujai gražuoliai ne kiekvieną smalsuolį artyn prisileidžia, bet Raselė peša žolę ir drąsiai jiems siūlo iš namų atvežtų obuolių. Žirgų ji nebijo ir jau šį rudenį Nemuno žirgyne pradės mokytis jodinėti.
Po sunkaus darbo namo grįžusią mamą pirmoji pasitinka Aistė – laimingiausias vaikas pasaulyje, nes nuo jos šviesaus veidelio niekada nedingsta šypsena. Aistė, kaip ir abi jos seserys, nelankė darželio. Ir ne todėl, kad Panemunėje ikimokyklinio ugdymo įstaigos nėra. „Aš nelankiau darželio. Reda nelankė ir mano vaikai nelankys darželio. Vaikams geriausiai augti namuose“, –
garantuoja Gintautas.
Reda mano, kad ir penkis vaikus auginti jai nebūtų sunku. Kaime jie auga patys: yra kiemas, sodas, nereikia už rankutės vedžiotis šaligatviais. O darbas ūkyje toks, kad visada gali parvažiuoti pažiūrėti, kaip šeimai sekasi. Vis dėlto moteris prisipažįsta, kad pirmuosius dešimt metų nieko kito nematė – tik vaikus ir karves.
Kai tėtei viskas atsibosta
Gintautas tikina, kad pinigai ūkyje labai palengva sukasi – reikia dvejų metų, kad telyčiukė užaugtų ir pradėtų duoti pieno. Per tą laiką ekonomikoje įvyksta nenumatytų procesų, atsiveria ir dingsta rinkos, kyla ir nukrinta kainos, todėl ką nors sumanęs, nežinai kokių rezultatų sulauksi. Tas netikrumas kartais smarkiai užgauna širdį.
„Būna, kad viskas atsibosta ir gyvenimas apkarsta. Tada šokame visi penki į automobilį ir lekiame, o paskui tariamės, kur ir ką norime pamatyti“, – pasakoja G. Šeputis.
Prieš porą metų jie apsuko pusę Rytų Europos, šiemet išmaišė Latvijos miestus ir miestelius. Tačiau nereikia, pasak Redos, taip toli važiuoti, kad pajustum, jog gyvenimas vis dėlto yra gražus. Užtenka pakeliui sustoti ir užlipti ant Rambyno kalno, pavaikščioti Bitėnų takeliais, išvažiuoti grybauti ar žvejoti.
„Svarbiausia, kad mes viską darome kartu – jei važiuojame, tai visi, jei dirbame, tai sutartinai“, – laiminga juokiasi Reda, naujojoje fermoje iš molinio ąsočio pilstydama vaikams atšaldytą pieną.
Pasak Šepučių, nei sunku, nei baisu kaime gyventi, tik turi būti visų galų specialistas – agronomas, zootechnikas, mechanikas, net veterinarijos gydytojas. O reikalavimų tiek, kad visų ir nesuskaičiuosi. Užtat erdvės ir laisvės kūnui, sielai ir svajonėms yra tiek, kiek pajėgi akimis aprėpti.
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė, autorės nuotraukos