Daiva BARTKIENĖ
„ŪP“ korespondentė
Šią savaitę Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre, į visuotinį suvažiavimą rinkosi pieno gamintojai – darbščiausi, labiausiai užsigrūdinę ir daugiausia nuskriausti šalies žemdirbiai. Rugpjūtį Rusijos paskelbtas maisto produktų importo embargas žemdirbiams akivaizdžiai parodė, kad valstybė nepajėgia jų apginti nei nuo užsienio agresorių, nei nuo vietinių monopolijų.
Žmonės jaučiasi sutrypti
Žaliavinio pieno supirkimo kaina nuo rugpjūčio Lietuvoje sumažėjo 37 proc. – tokia naujausia Žemės ūkio ministerijos paskelbta žinia. Ministrė Virginija Baltraitienė skundžiasi, kad trijų pieno perdirbimo įmonių vadovai sausį dar kartą mažino pieno supirkimo kainas, tačiau dėl kokių priežasčių – taip ir nežinia. Iš tokių pranešimų galima susidaryti nuomonę, kad pieno perdirbimo monopo-
lis – valstybė valstybėje ir Lietuvos įstatymai jam negalioja.
„Smulkiųjų žemdirbių pienelis nėra baltas. Mūsų kaimo žmonės jaučiasi sutrypti“, – neslėpdamas apmaudo „Ūkininko patarėjui“ sakė Šilalės savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Algimantas Olendra, kartu su rajono ūkininkais šiandien vykstantis į pieno gamintojų suvažiavimą.
Vedėjas tvirtina turintis ir jau išstudijavęs visus suvažiavimo dokumentus, nes reikia žinoti žemdirbių padėtį. Pasak A. Olendros, stambių ūkių savininkai susibūrė į Ūkininkų sąjungą ir patys gina savo interesus, o Žemės ūkio skyrius turi atstovauti smulkiausiesiems ūkininkams, nes būtent jiems dabar sunkiausia. Šilalės rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, 5–7 karves laikantys ūkiai pieną parduoda po 13–14 euro centų.
„Šiaip taip galėtų išgyventi, jei bent 25 euro centus gautų. Koks skirtumas – ar žmogus bidonėlyje 20–30 litrų atneša, ar į bidonus supylęs 500 litrų atveža? Supirkti turėtų pagal kokybę, o ne už kiekį mokėti. Nebent už atšaldymą kokį centą galėtų atskaityti“, – svarstė pašnekovas.
Pasak Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo A. Olendros, smulkieji ir taip visur labiau skriaudžiami. Didžiausias skaudulys jiems – mokesčiai. Laikantieji 10–12 karvių pasiekia 4 ekonominį valdos dydį (EDV), o tada įsijungia mokesčių mechanizmas – reikia mokėti ir socialinį, ir sveikatos draudimus.
„Mažiukai sunkiai veža tuos mokesčius. Perspektyviausias yra 25–30 karvių šeimos ūkis, kuriame kartu dirba tėvai ir vaikai. Mažiau turėdamas sunkiai išgyvensi, tad ir „Sodros“ mokestį galėtų pradėti mokėti tik pasiekę 6–7 EDV“, – dėstė Šilalės r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.
Perorientuoja į mėsinę galvijininkystę
A. Olendra įsitikinęs, kad perdirbėjai daugiau sutaupytų ir brangiau galėtų supirkti pieną, jei nelakstytų po visą Lietuvą dėl kelių šimtų litrų. „Dabar į kaimą 3–4 pieninių sunkvežimiai atvažiuoja. Švaisto pinigus kurui, darbo užmokesčiui, o naudos nedaug tegauna“, – sako vedėjas.
Žemaičiai – darbštūs žmonės, vien Šilalės rajone laikoma 45–46 tūkst. galvijų, iš jų – 18 tūkst. melžiamų karvių. Tie, kurie pieno „jungo“ nepatempia, perorientuojami į mėsinę galvijininkystę. Vyresnio amžiaus vienkiemių gyventojams, kurių žemės netoli sodybos, – tai tikrų tikriausias išganymas.
Pasak A. Olendros, iš trijų brolių du jau išėjo į miestą, tai bent jau tam vienam kaime likusiam reikia kaip nors padėti išsikapstyti. Ypač dabar, kai daugelis pasiryžę viską mesti – išparduoti karves ir išvažiuoti pas vaikus į miestą. „Žmonės sutrikę, verkšlena. Bandome juos bent morališkai palaikyti, prašome pakentėti – turiu pasakyti, labai ne kokios nuotaikos mūsų kaimuose“, – nevyniojo žodžių į vatą A. Olendra.
Siekdamas išlaikyti aktyvius ūkininkus, Šilalės savivaldybės Kaimo rėmimo fondas netgi kompensuoja pusę sėklinimo išlaidų.
„Pinigėliai nedideli, bet žmogus sumoka 40 Lt, o 20 Lt jam grįžta. Pernai ūkiams iki 20 karvių išmokėjome 20 tūkst. Lt. Sunkiausia dabar 5–7 karves turintiems žemdirbiams, stambesni ūkininkai dar šiaip taip kruta“, – sakė Šilalės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas.
Kaip visoje Lietuvoje
Pastarąsias savaites su kaimo žmonėmis nuolat susitikinėjantis Seimo Kaimo reikalų komiteto (KRK) vicepirmininkas Bronius Pauža tikina, kad visur girdi tą patį: pieno kaina maža, ūkininkai skaičiuoja nuostolius ir klausia, ar dar ilgai teks kentėti.
„Visoje Lietuvoje tendencijos tokios pačios. Ūkininkai svarsto, ar nereikėtų naikinti bandų ir užsiimti augalininkyste. Ypač sudėtinga padėtis mažuose ūkiuose, kur pieno kaina nukritusi žemiau proto ribos, ir ten, kur dar neišmokėtos investicijoms paimtos paskolos“, – sakė B. Pauža.
Seimo narys pripažįsta, kad žemdirbių nerimas pagrįstas. Kai kurios pieninės sausio mėnesį dar kartą sumažino pieno supirkimo kainą. „Marijampolės pieno konservai“, palyginti su gruodžiu, pieno statytojams moka 15 proc., „Rokiškio sūris“ – 8 proc., Lukšių pieninė, – 7 proc. mažiau. Šiuo metu vidutinė pieno supirkimo kaina yra tik 18–19 euro centų, tačiau smulkūs ūkiai, parduodantys mažus pieno kiekius, už kilogramą pieno gauna vos 14 euro centų.
Toks staigus pieno supirkimo kainų mažėjimas, pasak KRK pirmininko pavaduotojo, nepraėjo be pasekmių. Lietuvoje nuo rugpjūčio, kai prasidėjo embargas, karvių sumažėjo 4,6 proc.
Pigiausias Europoje pienas
Seimo nario B. Paužos turimi skaičiai rodo, kad Lietuvoje pienas superkamas pigiausiai Europoje. Praėjusių metų sausio–lapkričio mėnesio vidutinė pieno supirkimo kaina Europos Sąjungos šalyse buvo 375 eurai už toną, Estijoje – 334 eurai, Lenkijoje – 324 eurai, Latvijoje – 297 eurai, o Lietuvoje – tik 290 eurų.
„Svarbiausia, kad ES šalyse pernai pienas dar ir 3,5 proc. brango, o Lietuvoje – atvirkščiai, smarkiai, per metus vidutiniškai 11 proc., pigo. Daug pasako praėjusių metų sausio ir rugsėjo mėnesio vidutinių pieno supirkimo kainų palyginimas: sausį perdirbėjai už toną pieno mokėjo 364 eurus, o rugsėjį – tik 227 eurus“, – vardijo kaimo reikalus gerai žinantis Seimo narys.
B.Paužą stebina, kad mūsų šalies pieno perdirbėjai, taip smarkiai skriaudžiantys vietinius ūkininkus, latviams ir estams už pieną moka gerokai daugiau.
Pernai Lietuvos pieno perdirbimo įmonės iš Europos Sąjungos šalių supirko 426 tūkst. t žaliavinio pieno – net 6 proc. daugiau nei 2013 metais. Daugiausia – 63 proc. pieno perdirbti – buvo nupirkta Latvijoje. Vidutinė supirkimo kaina – 300,4 euro už toną, arba 10 proc. didesnė nei Lietuvoje.
Nors Estijoje pieno nupirkta mažiau, už jį sumokėta 20–25 proc. brangiau nei Lietuvos ūkininkams.
„Pirkdamos pieną užsienyje mūsų įmonės, palyginti su vietiniams ūkininkams mokamomis kainomis, permokėjo 63 mln. Lt – kone tiek pat, kiek Europos Sąjunga ir Lietuvos valstybė dabar pieno ūkiams išmokėjo laikinosios paramos. Uždrausti pirkti pieną užsienyje Vyriausybė negali, nes pažeistų laisvos rinkos principus“, – tvirtino Seimo narys.
Laikas apsikeisti nuomonėmis
Pasak B. Paužos, žemdirbiams nepatinka, kai kalba pasisuka apie darbo našumą, nes dažnai jie savo darbo neįvertina pinigais. Jei skaičiuotų, Seimo nario nuomone, suprastų, kad iš nuostolių neišbrenda. Dėl to daugelis bijo investuoti į savo ūkius. Tam tikrą garantiją ūkininkams duotų ilgalaikė žemės ūkio plėtros strategija, kurią parengti Seimas įpareigojo Žemės ūkio ministeriją.
Kokios naudos gali duoti pieno gamintojų suvažiavimas ir jo organizatorių planuojamos protesto akcijos? „Nei mes pritariame šiai iniciatyvai, nei ją stabdome. Jei žemdirbiai kultūringai išsakys savo problemas, bus visiems į naudą. Aiškumo dėlei reikėtų apsikeisti nuomonėmis – nieko baisaus čia nematau“, – tvirtino B. Pauža.
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas įsitikinęs, kad Žemės ūkio ministerijai parengus pasiūlymų paketą padėtis turėtų pradėti keistis, žinoma, jei Seimas tam pritars.
Vilties teikia ir pasaulio pieno produktų aukcionuose pradėjusios kilti sviesto, pieno miltų, sūrių kainos. „Man atrodo, kad jei mūsų šalies pieno perdirbėjai bus sąžiningi, pieno supirkimo kainos turėtų didėti. Bet kol apsisuks visas ratas – dar užtruks“, – teigė Seimo narys B. Pauža.
Algimanto SNARSKIO piešinys