Dzūkai pirmieji pradeda renginių po atviru dangumi maratoną ir kviečia į festivalį „Vidur girių“. Ką veikti miške balandį?! Iš pėdsakų skaityti žvėrių istorijas, prie laužavietės klausytis naktinio paukščių koncerto, skaičiuoti gerves, nukeliauti net į Meškos šikną… Pramogų tiek daug, kad vos pakanka dviejų festivalio dienų, o visų norinčiųjų neįmanoma priimti.
Nebijokite sušalti palapinėje
„Girdžiu skundžiantis, kad miške dar šalta ir drėgna, bet daugybė reiškinių rodo, kad prasidėjo pavasaris. Jau prabudo skurzdėlynas, žydi žalčialunkiai, šalpusniai, žibutės, išbarstė žiedadulkes lazdynai. Tuokiasi kurtiniai ir tetervinai, gieda karietaitės, sugrįžo slankos. Kai kurie paukščiai jau peri, kranklių lizduose galima rasti kiaušinių, mačiau uoksą kalančią juodąją meletą, savo teritorijas pasirinko ir naminės pelėdos“, – pasakoja Eugenijus Drobelis, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotojas.
Pasak Emilio Tamošiūno, Varėnos rajono savivaldybės ekonomikos ir žemės ūkio vyriausiojo specialisto, Dzūkijos nacionaliniame parke populiariausias ekologinis turizmas. „Turime upių ir upelių, kurios labai tinkamos vandens turizmui. Turistai mėgsta plaukioti baidarėmis, valtimis, populiarėja naujovė – irklentės. Nacionaliniame parke yra 5 pažintiniai takai, šiemet atidaromas naujas Partizanų apygardos takas, – vardija E. Tamošiūnas. – Pas mus turistai žavisi ne tik gamta, bet ir senaisiais dzūkų kaimais, drevine bitininkyste, juodąja keramika – tuo, ko nepamatysi kituose rajonuose.“
Kol įsibėgės vasaros sezonas, dzūkai nelaukia. „Pavasarinis festivalis „Vidur girių“ pradeda renginių po atviru dangumi maratoną. Mes kviečiame nepabijoti sušalti naktį palapinėje ir pasidžiaugti atbundančia gamta“, – ragina viena iš šventės organizatorių Rita Norvaišaitė, Baltijos aplinkos forumo Lietuvoje aplinkosaugos komunikacijos specialistė.
Ką pasakoja miškas?
Festivalis „Vidur girių“, šiais metais subursiantis gamtos mylėtojus balandžio 16–17 d., rengiamas trečią kartą. Šventė vyksta dvi dienas, kad svečiai suspėtų pasimėgauti Čepkelių raisto paslaptingumu, dzūkiškomis bandomis ir šiupiniu, pasiklausyti gervių trimitavimo ir pasinerti į bendraminčių geros energijos sūkurį.
Suaugusiesiems ir vaikams įdomu pasivaikščioti po mišką ir išmokti pažinti žvėrių pėdsakus. Pradedantieji pėdsekiai neskubėdami tyrinėja aplinką, ieško gyvūnų veiklos ženklų: smėlyje, samanose ir ant medžių perskaito žvėrių istorijas, pastebi kintančią gamtą, išmoksta suprasti joje vykstančius procesus. Renginio dalyvius pėdsekystės paslapčių moko gamtosaugininkas, vilkų draugas, pėdsekystės žinovas Aivaras Jefanovas.
Dzūkija garsėja ir drevinės bitininkystės tradicijomis. Renginio dalyviai susipažįsta, kaip medų kopinėjo senovės dzūkai. O šiais laikais į medį galima įlipti šiuolaikinėmis sporto priemonėmis.
Moksleiviai labai laukia ekskursijos į paslaptingą Meškos šikną. Vaikus labai juokina vietovės pavadinimas. Šią ekskursiją vedanti ekologė Onutė Grigaitė kviečia į Dziackagirio pažintinį taką, kurio ilgis 13,8 kilometrų. Pirmiausia nustebina smėlingos kopos kaip pajūryje. Jas keičia miškas ir nedidelė pelkutė – tai ir yra Meškos šikna. Ši pelkė kaip miniatiūriniai Čepkeliai. Iš kur kilo toks pavadinimas? Niekas tiksliai nežino, bet vietiniai gyventojai sako, kad ten visada buvo tamsus miškas, kemsynai. Kai supykdavo, sakydavo – eik tu meškos šiknon. Taip ir prigijo vietovardis.
Pasijunta kovos lauke
Festivalio „Vidur girių“ ištakos – gervių balsų skaičiavimo tradicija, gyvuojanti beveik keturis dešimtmečius. „Dalyvauju šioje šventėje jau 15 ar 16 metus. Meilę gamtai man perteikė tėvas – gamtininkas Saulius Tamošiūnas, jis iki šiol vadovauja Varėnos „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos gamtotyros klubui „Eureka“, – pasakoja E. Tamošiūnas.
Kaip skaičiuojamos gervės? Pasak Emilio, metodika elementari: dalyviai suskirstomi į grupeles po 2–3 žmones ir išvežiojami į iš anksto numatytas vietas.
„Įsirengi nedidelę laužavietę, sėdi visą naktį ir klausaisi pelėdų, – dalijasi įspūdžiais apie naktinius žygius specialistas. – Kartais girdi, kaip staugia vilkas, suloja stirninas. Gervės suaktyvėja paryčiais, nuo 3–4 valandos ryto. Dalyviai turi kompasus: jei aš girdžiu gervę šiaurėje, kita grupelė girdės pietuose. Susitikę suvedame duomenis, braižome schemas ir žinome, kur peri gervės. Kartais klausymo punktą įsirengiame tokioje vietoje, kad iš visų pusių supa gervių lizdai. Gerves galima išgirsti per 2–3 kilometrus. Kai jos trimituoja, pasijunti kaip kovos lauke. Nerealus jausmas, to garso su niekuo negali supainioti.“
Ekstremalios naktys
Išsirengus į gervių balsų skaičiavimo naktį, miegą reikia pamiršti, nes kartais labai spaudžia šaltukas. „Būdavo pavasarių, kai naktimis temperatūra nukrisdavo iki 10 laipsnių šalčio. Dar reikia saugoti ir jaunesnį kolegą, kad neprisnūstų ir į laužą neįkristų. Senbuviai pasikeisdami kelias valandas gali pasnausti“, – sako Emilis.
Jis šią gražią gervių skaičiavimo tradiciją nori puoselėti kartu su savo šeima. Anksčiau dalyvaudavo su žmona, bet po kelių festivalių ji atsisakė šaltų nakvynių – per daug ekstremalu. Ateityje Emilis ketina vežtis ir vaikus, tik jie dar maži – dukrai beveik šešeri, sūnui – ketveri.
Jau daugelį metų į naktinį gervių balsų skaičiavimo renginį susirenka tie patys entuziastai iš Druskininkų, Vilniaus. „Naktį sėdėdamas pelkėje pasidaliji ir įspūdžiais, ir gyvenimiškąja patirtimi, tampi gerais draugais“, – pasakoja E. Tamošiūnas.
Festivalis „Vidur girios“ tapo toks populiarus, kad bilietai į gervių skaičiavimo naktį jau išpirkti, bet gamtos mylėtojai laukiami kituose šventės renginiuose.
Atgal į gamtą
Prieš 20–30 metų gervės Lietuvoje buvo didelė retenybė. „Kai atvykau dirbti į Čepkelių rezervatą prieš 40 metų, radau kelias gerves. Dabar šie paukščiai prisitaikė prie žmogaus ir pradėjo perėti nebūdingose teritorijose – didesnėse balose, klampynėse arčiau ežerų. Per kelis dešimtmečius įvyko tiesiog gervių populiacijos sprogimas“, – sako E. Drobelis.
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus pavaduotojas sukūrė filmą apie gervių gyvenimą – nuo perėjimo iki rudeninių migracijų. „Norėjau visiems parodyti, kokia gervė graži. Jų tuoktuvių šokis – neįtikėtinas reginys. Kol sukaupiau medžiagą, klampynėse pratūnojau ištisomis naktimis ar net paromis“, – pasakoja gamtininkas. Jis pastebi, kad pastaruoju metu keičiasi žmonių požiūris į gamtą. Subyrėjus sovietų sąjungai, žmonės norėjo kuo greičiau ir kuo daugiau užsidirbti pinigų, daugelis pamiršo savo pomėgius. Atrodo, kad šis laikotarpis jau praeina, vis daugiau žmonių atsigręžia į gamtą.
Rita Šemelytė, „Šeimininkės“ korespondentė
Ritos Norvaišaitės asmeninė nuotrauka