Tvirtas trapumas

Profesijai atidavusi trisdešimt penkerius metus ir sukūrusi per penkiasdešimt nepamirštamų spektaklių ne tik Jaunimo, bei ir kitų Lietuvos teatrų, televizijos scenose, į klausimą, kas ją paskatino dirbti teatre, Dalia atsakė: „Visa mano vaikystė, visa aplinka, kurioje augau, buvo tarsi teatras. Tuomet aš žinoma, šito nejutau. Močiutės pasakojimai apie savo gyvenimą, optimistinis požiūris, tu, anūkėle, geriau gyvensi už mus, visi geriau gyvensit, tik būkit vieningi, padėkit vienas kitam, sutarkit bėdoj ir džiaugsme.

Jautriai dainuojamos dzūkiškos dainos, ypač giliai įsirėžusi man širdin „Oi, seniai, seniai pas motuly buvau”. Vestuvių ir laidotuvių apeigos. Juk mano gimtajame Pirmosios Varėnos miestelyje netgi vaikai prie karsto raudodavo žodžiais. O kur nuolatinis lakstymas po miškus – grybavimas, uogavimas? Kur rūku apsiklostęs Merkys, kai anksti rytą brisdavau brasta į kitą pusę, eidama su senele grybauti? Tarsi regėte regiu spektaklį Glūko ežere ant valčių: šviečiant deglams, vaidino sanatorijoje besigydantys aktoriai, o ežero krantus buvo gulte nugulę visų aplinkinių kaimų gyventojai. Aš nemačiau šio spektaklio – jis gyvas mano prisiminimuose tik iš mamos pasakojimų, tačiau žinau, kokia šventė visiems Varėnos ir aplinkinių kaimų gyventojams būdavo kad ir moksleivių jėgomis pastatytas spektaklis, sporto šventė ar naujametinis karnavalas! Nesunku buvo pamėgti teatrą, kai kiekviename žingsnyje susidurdavai su kūrybingais, turtingos sielos žmonėmis” (Patirčių realizmas. – Pokalbiai, 2011, p. 204).

Baigusi vidurinę mokyklą, 1958 m. Dalia įstojo į Vilniaus kultūros-švietimo technikumą ir, gavusi saviveiklos dramos režisierės diplomą, išvyko dirbti į Klaipėdą. 1963 m. įstojo į Lietuvos valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo kursą. 1966-1971 m. mokėsi režisūros Maskvos valstybiniame Lunačiarskio teatro meno institute. Baigusi, dirbo režisiere Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, 1975-1988 m. – vyriausiaja režisiere. Nuo 1971 m. dėstė aktorinį meistriškumą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1988-1996 m. buvo Aktoriaus meistriškumo katedros vedėja.

Nuo 1989 m. docentė, nuo 2001 m. profesorė, išleido aštuonias dramos teatro aktorių laidas. „1975 m. į Jaunimo teatrą atvedusi savo pirmąjį aktorių kursą, teatrą pavertė kūrybos laisvės ir sceninių naujovių, vaidybos ir režisūros ieškojimų oaze. Spektakliai „Bebenčiukas”, „Ugnies medžioklė su varovais”, „Škac, mirtie, visados škac”, „Jasonas”, „Žuvėdra”, „Rožės pražydėjimas tamsoj”, „Brangioji mokytoja”, „Haroldas ir Modė”, „Brolis Alioša”, „Daukantas” – teatro stebuklo akimirkos, užauginusios ne vieną žiūrovų kartą ir įskiepijusios atsidavimą profesijai ne vienam scenos menininkui. Režisierė sukūrė savitą ir su niekuo nesupainiojamą lietuvių vaidybos mokyklą, atsiskleidusią jos spektakliais ir pratęstą jos jaunesnių kolegų” (Adelė Dalia Tamulevičiūtė (1940-2006) // Lietuvos rytas. – 2006, birž. 2, p. 2). 2003 m. už darbus Lietuvos menui ir kultūrai D. Tamulevičiūtė įvertinta Lietuvos Vyriausybės premija, 2006 m. už nuopelnus Lietuvos teatrui – Auksiniu scenos kryžiumi. Dalia Tamulevičiūtė mirė 2006 m. birželio 1 d. Palaidota Senosios Varėnos kapinėse. Jos atminimui jau šeštą kartą Varėnoje rengiamas Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.

Paroda Varėnos kultūros centre veiks iki lapkričio 1 dienos, virtuali paroda (spalio 12 – gruodžio 31 d.) –http://biblioteka.varena.lt.