83 m. Vytautas Mockevičius – Alytaus sveikuolių klubo „Ryžtas“ vadovas. Šiuo metu mėgaujasi pensija, dalyvauja miesto ir respublikos visuomeninių organizacijų veikloje, vadovauja sudėtingam daugiabučio namo renovacijos projektui. Bet taip buvo ne visada. Prieš kelis dešimtmečius jis buvo „nurašytas“. Daktarai nebežadėjo nieko gero, siūlė išeiti į išankstinę pensiją ir likusius metus praleisti lankantis pas kardiologus. Tačiau Vytautui šis verdiktas nebuvo priimtinas, dabar jo sveikatos ir gyvenimo kokybės gali pavydėti bendraamžiai.
Gydytojai pranešė apie neišgydomas ligas ir pasiūlė baigti darbus
Sulaukus 55 m. nuo įtempto ir sudėtingo darbo atsirado nuovargis, nepastovus, padidėjęs kraujospūdis, širdies veiklos sutrikimai. Tuo metu gydytojai man pranašavo, kad iki gyvenimo pabaigos būsiu kardiologų pacientu, kad man jau laikas baigti darbus ir išeiti į išankstinę pensiją. Su liūdna diagnoze nesinorėjo sutikti.
1988 m. sužinojau, kad Šventojoje būsianti sveikos gyvensenos stovykla, kurią rengia prof. Tatjana Platonova iš Sankt Peterburgo. Stovykla-mokykla truko tris savaites su griežtai vegetarine, bet sočia mityba, su turtinga dienotvarke. Gyvenimo būdas stovykloje, įgytos žinios ir patirtis „praplovė smegenis“, atsirado kitoks supratimas, kaip gyventi. Grįžus į namus, per kurį laiką sumažėjo viršsvoris, pakito mitybos turinys ir tvarka, dienotvarkėje atsirado vietos mankštoms ir pabėgiojimui. Mano biblioteka pradėjo pildytis sveikos gyvensenos knygomis.
Gyvenimas „kaip visi“ kenkia gerai savijautai
Anksčiau gyvenau įprastai, be didelių nuklydimų „nuo normos“: dirbta be poilsio, rūpintasi viskuo be atrankos, maitintasi „kaip ir visi“, mąstant, kad daug dirbant reikią daug riebaus maisto, galima valgyti bet kada arba dirbti be maisto „iki nukritimo“, leisti dienas be mankštų, be grūdinimosi, nervintis ir pykti, matant negatyvius reiškinius, poelgius, charakterius.
Pasilikau ties sveika gyvensena dėl to, kad įsitikinau, jog kitos alternatyvos nėra. Saikingas, pozityvus, aktyvus gyvenimas, vadovavimasis gamtos dėsningumais, yra aukščiau už dabartinę medikamentinę medicinos praktiką.
Aplinkiniai palaiko, bet ginasi, jog gamta jiems nepadovanojo valios
Šeima į mano nukrypimą sveikos gyvensenos pusėn pradžioje reagavo santūriai, vėliau pagarbiai, nes pasirodė pageidautini sveikėjimo rezultatai: palaipsniui dingo viršsvoris, sunormalėjo kraujospūdis, suretėjo ir vėliau išnyko galvos skausmai, pagerėjo miego kokybė, dingo „oro trūkumas“ lipant laiptais ar bėgant.
Žmona nelinkusi staigiems pokyčiams, kasdien vartoja medikamentus, todėl vis dar laukiu tų pokyčių, o vaikai savo gyvenimo būdu daugiau sveikuoliai, nei sveikatos – gyvenimo gėrio – švaistūnai. Jie stebėdami mane iš šalies atsirinko tai, kas reikalinga.
Į mano gyvenimo būdą darbo draugai, bičiuliai, pažįstami miestelėnai reaguoja su nusistebėjimu, kai sužino arba mato maudantis eketėje sausio 1, vasario 16, kovo 11 dienomis ir šventų Velykų rytą saulei tekant. Stebėdamiesi sako, jog tokiam gyvenimo būdui reikia didelės valios. Suprask, kad ta gera sveikata ne man, nes gamta nepadovanojo valios. O iš tikro yra kitaip: reikia ryžtis pokyčiams.
Kai sveika gyvensena tampa įpročiu, tada valia pasimiršta
Dabar gerą savijautą, darbingumą, pozityvų požiūrį į gyvenimą palaiko labiau vegetariška mityba, kasdienės sąnarių ir kitokios mankštos, šalto vandens procedūros, užimtumas įvairia veikla, dėmesys dvasinei kūno sveikatai. Gera sveikata yra įtakojama daugybės priemonių, o iš jų reikia atsirinkti kiekvienam pagal prigimtį ir kūno sveikumą.
Aš keliuosi ne vėliau 6 val. ryto,. Vandenį geriu prieš mankštas arba tuoj pat po mankštos ne mažiau stiklinės. Kiekvieną rytą pradedu nuo taškinio masažo imuninei sistemai stiprinti, darau mankštą sąnariams, kvėpavimo, penkis Tibeto pratimus, skiriu laiko maldai ir meditacijai. Jei skubu, mankšta netrunka daugiau kaip 1 val., o jei neskubu – skiriu sau 2-2,5 valandas. Tada jaučiuosi labai žvaliai, gerai ir energingai. Po mankštos visada apsilieju šaltu dušu. Nors užsipylimai šaltu vandeniu iš kibiro yra efektyvesni nei šaltas dušas. Po jų aš ypatingai gerai jaučiuosi. O ir pusryčių nebesinori. Prieš apsirengdamas pasisveriu, pasižiūriu kaip atrodo kūno svoris. Daug metų nesergu jokiomis peršalimo ligomis, slogos manęs nepuola.
Pusryčiams valgau įvairias košes, geriu pelyno arbatą, kartais su medumi. Batonų ir bandelių nevalgau, cukraus nenaudoju, druskos vartoju labai ribotai.
Pietums valgau daržovių sriubą, daržovių troškinius, labai retai žuvį, į savaitę kartą gabaliuką sūdytų lašinukų su česnaku suvalgau. Žmona netyčia įmaišo kiaušinių į kokį patiekalą. Anksčiau daugiau vartojau pieno produktų, dabar stipriai sumažinau. Pieno visiškai nebevartoju, kartais jogurto, rūgpienio išgeriu. Turim sodą, tai visada turim savo daržovių, vaisių, uogų.
Eketėje gali maudytis kiekvienas!
Net ir pradėjęs sveikiau gyventi, ilgai nedrįsau maudytis žieminėje jūroje. Mano pirmą pasinėrimą į jūrą (jau pensijoje) paskatino drąsiai į ją brendanti minia grūdinimosi šventės metu Palangoje. Galvojau, kad jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Kai gauni patyrimą, kad nieko blogo neatsitinka, priešingai, jautiesi labai gerai, tada atsiranda noras tai daryti dažniau.
Jeigu tik žmonės nugalėtų savo baimę, neabejotų, kad viskas bus gerai, tada kiekvienas gali įlįsti į ledinį vandenį. Nereikia vaidinti drąsuolių ilgai maudantis, aš paneriu tris kartus ir to pakanka.
Į tradicinę grūdinimosi šventę Palangoje „Palangos ruoniai-2016“, kuri vyks vasario 13 d. Palangoje, aš tikrai važiuosiu, bėgsiu su visais ir su malonumu pasveikinsiu jūrą savo panirimu.
Sigita Kriaučiūnienė
Ieva Vaiginytė
www.sveikuoliai.lt
