Prieš dvejus metus Valstybės kontrolė atlikusi auditą konstatavo skaudžią Lietuvos dvarų padėtį – apie 80 proc. Kultūros vertybių registre esančių dvarų ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų yra blogos fizinės būklės ir sparčiai nyksta. O štai anksčiau dvarais garsėjusiame Prienų rajone situacija dar liūdnesnė. Iš daugumos dvarų beliko pamatai ar šmėkliškos sienos, o kai kur apie šių objektų praeitį neliko nė ženklo. Iš kelių dešimčių dvarų beliko trys. Tik vienintelis Pakuonio seniūnijoje, Daukšiagirės kaime stovintis dvaras yra prikeltas naujam gyvenimui ir iš naujo primena savo istoriją.
Dvarai merdi
Prienų r. savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vyriausioji specialistė Edita Jakimavičiūtė neslepia, kad jų rajone stūksančių dvarų būklė labai prasta: „Vienintelis sutvarkytas dvaras yra Daukšiagirėje, o kiti dvarai – labai sunykę. Dar galėčiau išskirti dvarą Jiezne, kur yra išlikę trys pastatai. Visi jie turi savininkus. Kiek žinau, vienas jų ruošiasi renovuoti pastatą, kuris po gaisro liko be stogo. Prienų savivaldybei priklauso tik vienas dvaras. Privačiai įmonei bankrutavus, atsiėmėme Pagirmuonio dvarą. Jo būklė irgi labai bloga: nėra langų, stogas kiauras, sienos atskilusios, apardytos. Galvojame jį parduoti, nuomoti. Jei nerasime naujų šeimininkų, laikinai užkonservuosime“, – svarsto E. Jakimavičiūtė.
Kol Jiezne 1775 m. didikų Pacų statytas baroko šedevras laukia rekonstrukcijos, o Pagirmuonio dvaras – naujų savininkų, Daukšiagirės dvaras prieš daugiau nei dešimtmetį buvo privatizuotas ir rekonstruotas. Senieji vietos žmonės anksčiau pasakojo, kad atėjus naujam šeimininkui dvaro rūmai buvo apverktinos būklės, nė iš tolo nepriminė to vaizdo, kai jį valdė iškilus Nepriklausomos Lietuvos diplomatas Jonas Norkaitis.
Dvaras – iš rankų į rankas
Tuometiniame Pakuonio valsčiuje, siekusiame net Garliavą, buvo 18 dvarų, nemažai palivarkų. Daukšiagirės dvaras iškilo XIX a. pab., 1887 m., tad šiemet jam sukanka 130 metų. Anuomet rūmai statyti puoselėjant romantizmo dvasią, jį supo sodai, gėlynai, vandens telkiniai.
Dvaro statytojai ir pirmieji savininkai buvo trys broliai žydai Frenkeliai. Kai kuriuose dokumentuose teigiama, kad vyriausiasis brolis Šijus Frenkelis valdė Pagirmuonio dvarą, vidurinis Meironas – Aštuonėlius ir Naujadvarį, o jauniausias Davidkė – Daukšiagirę. Vėliau dvaras perduotas lenko J. K. Sasnovskio, kurį vadino Sasnausku, žinion. Kumečiai
J. K. Sasnauskui negailėjo gerų žodžių. Antai senojo kaimo gyventojo Juozo Kazlausko XX a. pab. užrašytuose prisiminimuose sakoma: „Tėvas gavo žemės, reikėjo dirbti. Komisija jam skyrė 2 ha, bet aš pats girdėjau, kaip ponas Sasnauskas sakė: Kazlauskui reikia duoti pilną normą, nes ant 2 ha su tokia didele šeima nepramis. Jei ne, tai dar virvę duokit pasikart. Tada tėvui skyrė 8 ha.“
Tačiau, kad ir koks geraširdis kumečiams buvo J. K. Sasnauskas, kaimo žmonės žinojo, kad jis turėjo nemažai įsiskolinimų. Todėl dvarą su priklausančiomis žemėmis perleido naujiems šeimininkams Chodakovskiams. Kalbama, kad naujieji dvarininkai buvo artimi prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės-Smetonienės giminaičiai. Kumečiai su nuostaba stebėdavo, kai po Daukšiagirę vaikštinėdavo pirmoji šalies dama su dukromis.
Pakuonio mokyklos muziejininkės ir kraštotyrininkės Onos Zmejauskienės žiniomis, iš Daukšiagirės dvaro pasitraukus Chodakovskiams, dėl jo aukcione toliau varžėsi Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius J. Norkaitis. „Abu pirkėjai labai norėjo šio dvaro, tačiau jis teko K. Kudirkienei. Aukštas valdininkas anksčiau juokėsi, kad murzė boba nenupirks, bet liko it musę kandęs“, – juokiasi pašnekovė.
O. Zmejauskienės teigimu, laikinojoje sostinėje aukštas pareigas einantis jaunas valstybės tarnautojas rankų nenuleido. Jis nepamiršo ne tik gražaus dvaro, bet ir čia matytos K. Kudirkienės dukros. Į Daukšiagirę jis grįžo su dar rimtesniais ketinimais – piršlybomis. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną.
Ir ūkininkas, ir diplomatas
Valdant J. Norkaičiui, Daukšiagirės dvaras klestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Aukštas Kauno valdininkas J. Norkaitis žmonių atmintyje išliko kaip žirgų mylėtojas, aistringas ūkininkas, dosnus ponas. Dažnai apdovanodavo savo kumečius, tarnus už gerą darbą. Jo žmona – maloni ponia, domėjosi lietuvių kalba, buvo prof. Jono Jablonskio studentė, turėjo ir teisininkės išsilavinimą. Inteligentė moteris savo dvare su meile rūpinosi sodu, gėlynais, mokėjo skiepyti rožes, vaismedžius.
1935 m. J. Norkaitis iš Finansų ministerijos buvo perkeltas į Užsienio reikalų ministeriją. Ten penkerius metus dirbo Ekonominio departamento direktoriumi, buvo atsakingas už prekybą su užsieniu. Tuo pat metu Vyriausybės pavedimu vadovavo ir „Lietuvos Cukraus“ akcinės bendrovės steigimui, 1931–1940 m. buvo jos pirmininkas.
Nuo 1936 m. J. Norkaitis daugybę kartų vadovavo Lietuvos delegacijoms ekonominėse derybose su kitomis valstybėmis. Tačiau neabejotinai lemtingiausios derybos jo diplomatinėje karjeroje įvyko 1939 m. spalio 7-ąją, kai Lietuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, išvyko į Maskvą pasirašyti vadinamosios Savitarpio pagalbos sutarties dėl Vilniaus atgavimo. Šitaip Lietuva atgavo savo istorinę sostinę, t. y. 6,7 tūkst. kv. km teritoriją su Vilniumi ir puse milijono gyventojų. Tačiau Josifo Stalino ir Viačiaslavo Molotovo pareikalavimu už suteiktas nuolaidas Lietuva privalėjo įsileisti 20 tūkst. raudonarmiečių ir 250 tankų bei kitą ginkluotę. O jau kitais metais, šalį akiplėšiškai okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima birželio 22-ąją pasitraukė į Vokietiją. Bet vėliau, 1942 m. vokiečiams išvijus rusus, jis sugrįžo. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė valdytoju, tad anksčiau buvęs savininkas, tapo samdiniu. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę.
1944-ųjų vasara J. Norkaičiui Daukšiagirės dvare tapo paskutinė. Grįžus rusams, jis su šeima visam laikui pasitraukė į Vokietiją. 1945 m. įsikūrė Bad Mergentheime. Tačiau, net ir gyvendamas toli nuo Lietuvos, jis neatitolo nuo savo krašto ir tapo Vyriausiojo išlaisvinimo komiteto (VLIK´o) nariu, vėliau kontrolės komisijos pirmininku. Kurį laiką buvo Lietuvos Raudonojo kryžiaus valdybos pirmininku. J. Norkaitis mirė Vokietijoje 1983 m., sulaukęs 92 metų.
Dvaro likimas po karo
Praūžus frontui, iš šalia esančio Pakuonio miestelio mažai kas liko – viską pasiglemžė karo mūšių liepsnos. O. Zmejauskienė pasakoja, kad sudegė nauja dviaukštė ir senoji mokytojo Kazio Garmaus mokyklos. 1944-ųjų rudenį vaikai mokslo metus pradėjo Daukšiagirės dvaro rūmuose ir didesnėse kaimiečių trobose. Sovietmečiu dvaro žemėse ir teritorijoje buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Jis vis didėjo, nes buvo prijungiami gretimi kolūkiai. Centriniame pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos, parkas tvarkomas, žydėjo gėlės. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės nejautė pareigos remontuoti, tvarkytis. Jie išsikėlė į naujus daugiaaukščius namus. Be priežiūros viskas pradėjo nykti. Buvo tokių žmonių, kurie piktybiškai siaubė pastatą.
Paveldėtojas
1928 m. Norkaičiai susilaukė vienturčio sūnaus Jono. Pakuonio mokyklos muziejininkės teigimu, jis lankė „Aušros“ gimnaziją Kaune, buvo poetų Salomėjos Nėries ir Antano Miškinio auklėtinis. Gyvendamas Vokietijoje, visas jėgas skyrė mokslui. Su dr. Jonu Norkaičiu jaunesniuoju keletą metų ryšius palaikiusi O. Zmejauskienė teigia, kad šis žmogus neeilinio intelekto: „Su juo bendrauti buvo labai įdomu, bet kartu ir iššūkis. Juk jis filosofijos, ekonomikos ir istorijos mokslų daktaras“, – šypsosi pašnekovė pasakodama, jog pokalbiai telefonu trukdavo po tris valandas ir ilgiau.
J. Norkaitis jaunesnysis daug energijos skyrė pasaulio lietuvių veiklos stiprinimui, aktyviai įsitraukė į ateitininkų darbą, rengdavo medžiagą spaudai, pranešimus jų suvažiavimams. Net 42 metus dirbo Vokietijos Vasario 16-osios lietuviškos gimnazijos kuratorijoje, buvo puikus istorijos žinovas. 2004 m. vasarą 50-ųjų Europos lietuviškų studijų metu J. Norkaitis Vytauto Didžiojo universitetui perdavė savo sukauptą didelę XVI a. pab.–XVIII a. Lietuvos teritorijos žemėlapių kolekciją. Šių žemėlapių aktualumą pripažino ir šalies istorikai.
Pasak O. Zmejauskienės, dr. J. Norkaitis ne kartą lankėsi Pakuonyje bei paauglystėje paliktame Daukšiagirės dvare. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, turėjo galimybę atsiimti nuosavybę, tačiau, jo žodžiais tariant, to „klapato“ atsisakė. Nusprendė, kad Prienų savivaldybė neblogai išsilaikiusiu pastatu tinkamai pasirūpins. Norėjo, kad rūmuose ir dideliame parke vyktų visiems krašto žmonėms prieinami kultūriniai renginiai. Valstybė stokojo lėšų remontui ir dvarą pardavė. Pašnekovės žiniomis, jį nusipirko, restauravo ir iki šiol valdo Kauno verslininkas Petras Ūselis. Dabar įrengta privati teritorija traukia kiekvieno žvilgsnį, tačiau pasigrožėti ja galima tik per tvorą.
Monika KAZLAUSKAITĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotrauka
