Lapkričio 18-ąją su Latvijos nepriklausomybės diena sveikinsime savo kaimynus, meiliai vadinamus braliukais. Lietuvoje gyvena beveik trys tūkstančiai latvių, veikia aštuonios latvių draugijos, palaikančios artimus ryšius su savo tautiečiais ir artimai bendraujančios su lietuviais. Apie Lietuvos sostinėje įsikūrusių latvių veiklą pasakoja Gunta Rone, Vilniaus latvių draugijos pirmininkė.
Pasiliko latvišką pavardę
Kaimyninės šalies piliečiai į mūsų kraštą atkeliavo įvairiomis aplinkybėmis. Tarybiniais metais yra grįžusių iš tremties –
jie neturėjo galimybių apsigyventi Latvijoje, įsikūrė Lietuvoje. Šiais laikais jaunimas atvažiuoja studijuoti, susikuria mišrios šeimos. Jų vaikai paprastai pasirenka tos šalies tautybę, kurioje gyvena. „Garsi lengvaatletė Austra Skujytė taip pat kilusi iš mišrios šeimos, jos tėvas – žinomas dailininkas Egilis Skuja yra latvis“, – pateikia pavyzdį latvių draugijos pirmininkė.
Rone Lietuvoje gyvena nuo 1972-ųjų. Jos vyras, garsus to meto sportininkas, imtynių sporto meistras Viktoras Ivankinas buvo pakviestas į Lietuvą. Jaunai šeimai suteikė butą.
„Jauniems žmonėms labai svarbu turėti butą, taip ir likome Lietuvoje. Ištekėjusi pasilikau savo mergautinę latvišką pavardę – Rone. Vaikams parinkome tarptautinius vardus, kad nieko neužgautume – dukrai Viktorijos, šviesios atminties sūnui – Aleksandro. Mano vyras yra mordvių tautybės, priklausančios finougrų gentims. Jų gimtosios žemės yra Mordvijoje, kur sovietmečiu buvo įkurti kalėjimai. Prasidėjus kolektyvizacijai, mordviai pasklido po buvusios sąjungos teritoriją“, – pasakoja latvė.
Vaikai nepamiršta tėvų kalbos
Vilniuje veikia ne tik sekmadieninė mokykla, kurioje vaikai mokosi latvių kalbos. Du kartus per mėnesį, šeštadieniais, 2–12 metų vaikai renkasi į klubą ir tarpusavyje bendrauja latviškai, žaidžia, dainuoja, skaito, karpo ir lipdo. Šiuo metu jie ruošia šventinę kalėdinę programą, rengiamas ir rankdarbių konkursas.
Vilniaus latvių draugijai priklauso ir inteligentai – gydytojai, dailininkai, akademikai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, apsaugos, karinės struktūros tarnautojai, ir paprasti žmonės. Draugijos veikloje dalyvauja jaunimas, studentija.
Lietuvių kalbą G. Ronei nebuvo sunku išmokti. Žinoma, gramatika sudėtingesnė, jos nei mokykloje, nei kursuose nesimokė, todėl rašydama daro klaidų. „Kai reikia ką nors parašyti, lietuvių paprašau, kad klaidas ištaisytų. O kalbėti išmokau bendraudama“, – pasakoja G. Rone.
Ar lietuviai pakankamai pažįsta savo artimiausius ir geriausius kaimynus? Pasak Guntos, kartais ir apie savo tautiečius ne viską žinome. Ir ji pati negali pasakyti, kad spėja sekti visas naujienas Latvijoje. Nuvažiavusi į Rygą ir susitikusi su draugais, dažnai sužino, koks naujas muziejus atidarytas ar restauruota pilis.
Pamėgo lietuviškus
patiekalus
Artėjančios Kalėdos Latvijoje švenčiamos panašiai kaip ir Lietuvoje, nors kaimyninėje šalyje yra ne tik katalikų, bet ir liuteronų. Skirtingai nuo lietuvių, latviai nešvenčia Kūčių, nedengia pasninko stalo. Tradiciškai prieš Kalėdas pjaunama kiaulė ir iš jos gaminami įvairiausi patiekalai: kraujinės dešros, įdaryta kiaulės galva, pyragėliai su rūkytais lašinukais. Iš imbierinės tešlos kepami sausainėliai piparkukai. „Vaikystėje, kai nebuvo šventinių papuošalų, juos kabindavome ant eglės šakelių“, – prisimena
G. Rone.
Lietuvoje ji pamėgo cepelinus. Visą gyvenimą dirbusi visuomeninio maitinimo įstaigose Gunta ir pati yra sukūrusi receptų, bet cepelinų niekada nemėgino daryti. „Taip skaniai kaip lietuviams vis tiek nepavyks. Draugė tokiais pavaišina, tiesiog tirpsta burnoje“, – giria G. Rone ir prisipažįsta labai mėgstanti ir kitus bulvių patiekalus – kugelį, vėdarus. Savo virtuvėje patiekalų neskirsto į lietuviškus ir latviškus. Gamina tai, kas natūralu, sveika, renkasi pigesnius produktus. Tik negali atsisakyti žuvies, nors ji ir labai pabrango. „Latvijoje mes valgome daug žuvies, todėl ir dabar būtinai turiu kas antrą trečią dieną valgyti menkę, sterką, karpį ar kitą žuvį. Šaldytuve visą laiką būna silkės“, – pasakoja Vilniaus latvių draugijos pirmininkė.
Išsaugojo daugiau dvasingumo
Rone palaiko glaudžius ryšius su Latvijoje gyvenančiais studijų ir jaunystės draugais. Rygoje ji prižiūri artimųjų kapus –
šeimos kapavietėje palaidota mama, brolis, sūnus, pusbrolis ir pusseserė.
Ji mano, kad Latvijoje žmonės išsaugojo daugiau dvasingumo, o Lietuvoje labiau sumaterialėjo. „Per Vėlines Vilniuje buvau kapinėse ir apstulbau, kiek žvakių – kapai kaip deganti jūra. O ir antkapių prabanga! Kam to reikia? Tikrai ne mirusiesiems, o gyviesiems, vieniems prieš kitus pasipuikuoti. Geriau vargstančiam kaimynui sriubos lėkštę nupirkti“, – mano G. Rone.
Prieš Kalėdas ji ruošiasi važiuoti į jubiliejinį 80-metį mininčio Raimondo Paulo koncertą. Kas penkerius metus nuvyksta į Latvijos dainų šventes. „Iki Rygos netoli, bet kada galiu nuvažiuoti“, – džiaugiasi Gunta.
Ruošiasi svarbiai sukakčiai
Dvidešimt dvejus metus visuomeninį darbą dirbanti G. Rone yra ir Lietuvos tautinių mažumų tarybos pirmininko pavaduotoja, bet daugiausia laiko skiria tautiečiams Lietuvoje burti.
Šį rudenį paminėtos Latvijos literatūros klasiko Janio Rainio gimimo 150-osios metinės, surengta konferencija, pritvirtinta atminimo lenta ant namo Pylimo ir Trakų gatvių kampe. Lietuvoje su dideliu malonumu koncertuoja Latvijos meno kolektyvai, organizuojamos menininkų parodos. Su Mikalojaus Daukšos vidurine mokykla surengtas konkursas „Latvija mano sesė, ar ją gerai pažįsti?“ Konkurso laimėtojai apdovanoti ekskursija į Bauskę ir Rundalės pilį.
Lapkričio 18-ąją, Latvijos nepriklausomybės dieną, švęs visos Lietuvoje veikiančios latvių draugijos, o Vilniuje laukia didžiausi renginiai: iškilmingas minėjimas rotušėje, koncertuos garsiausias Latvijos choras „Latvija“, taip pat rengiamas minėjimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje – atvyks sveikinti diplomatai, Vyriausybės atstovai. Jau ruošiamasi ir ypatingai datai – 2018 metais Latvija minės valstybės įkūrimo šimtmetį.
„Šioje veikloje matau savo gyvenimo prasmę, – tvirtina Vilniaus latvių draugijos pirmininkė G. Rone. – Turiu daug idėjų ir galiu jas įgyvendinti, nes sulaukiame palaikymo, finansinės paramos.“
Rita Šemelytė, „šeimininkės“ korespondentė