prof. dr. Birutė Obelenienė
Santuokos ir šeimos studijų centras, VDU
Seime įregistravus Šeimos stiprinimo įstatymo projektą, spaudoje, kaip ir reikėjo tikėtis, prasidėjo polemika. Vieni tai įvardijo kaip rinkiminį šou, kitiems tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Ir visgi, kodėl būtina stiprinti santuoką ir šeimą?
Šiame straipsnių cikle nėra pateikta vienareikšmio atsakymo, kodėl reikėtų rūpintis santuoka ir šeima. Tai greičiau apmąstymai, pagrįsti moksliniais tyrimais ir keliantys dar daugiau klausimų nei pateikiama atsakymų.
Neseniai vykusioje apskrito stalo diskusijoje po VU surengtos tarptautinės konferencijos „Šeima ir bendrasis gėris“, įvairių sričių mokslininkai diskutavo apie santuokos ir šeimos santykį. Gana karštos diskusijos įsiplieskė pateikus mokslinius įrodymus, jog šeima kyla tik iš santuokos. Jauna sociologė moksliniams argumentams, pagrįstiems mokslinių tyrimų, atliktų daugelyje pasaulio ir Europos šalių apibendrinimais, priešpastatė savo patirtį: „gyvenu nesusituokusi daugiau nei 10 metų, susilaukėm dviejų vaikų ir mes puikiai gyvename. Mes įsipareigoję vienas kitam. Kodėl mes turime būti laikomi blogesni nei susituokusieji? Argi mes ne šeima?“.
Iš vienos pusės, asmeninės patirties priešpastatymas moksliniams faktams labai dažna praktika. Ir kaip teko įsitikinti, ne vieną kartą nuvedanti į aklavietę, nes kalbama skirtingais lygmenimis, skirtingomis kalbomis. Antra, šeima kilusi iš santuokos – tai ne vien vyras ir moteris, tai taip pat žmonos ir vyro tėvai. Paprastai gyvenanti be santuokos jauna pora stengiasi atsiriboti nuo vienas kito tėvų, nes taip paparasčiau. „Tai tik mūsų reikalas“, teigia jie. Tėvai savo ruožtu neinvestuoja į savo vaiko sugyventinį/ę, nemezga ryšio su juo/ja, nes nėra tikri, ar tai visam, ar tik trumpam laikui. O ir kodėl megzti ryšį, jei neužilgo gali būti kitas/a. Jei prisiriši prie žmogaus, ryšiui nutrukūs – skaudės, o dvasinis skausmas trunka žymiai ilgiau nei fizinis. Vadinasi, prisirišti nereikia. Geriausia išlaikyti tam tikrą atstumą ir, labai svarbu, vardų nesupainioti pasikeitus vaiko gyvenimo draugui/ei.
Kalbant tiksliau, tokia pora, lyginant su sutuoktiniais, nėra bendruomeniška. Jie labiau linkę puoselėti savo individualizmą, gyventi dėl savęs, dėl savo patogumo, o šeiminiai ryšiai, kurie neišvengiamai formuojasi santuokoje, jiems yra svetimi. Tokie santykiai yra puiki terpė egoizmui plėtotis. O egoizmas, kaip žinia, meilės priešybė, dar daugiau, jis – meilės žudikas. Kaip teigiama J. Soons ir M. Kalmijn studijoje „Ar santuoka yra daugiau nei kohabitacija? Gerovės skirtumai 30 Europos šalių“, susituokę asmenys žymiai daugiau investuoja į savo tarpusavio santykius ir jie yra labiau patenkinti jais bei apibūdina save kaip „yra laimingi“, nei tie, kurie gyvena kohabitacijoje ar išsiskyrę. Šiame tyrime taip pat buvo ieškoma sąsajų tarp gerovės ir šalyse paplitusių tradicijų bei religingumo. Tačiau K. Aarskaug, E. Bernhardt ir kt. studija „Įsipareigojimas ir santykių kokybė Švedijoje ir Norvegijoje“, atlikta šalyse, kuriose nesusituokę asmenys nėra kaip nors stigmatizuojami, nes būti nesusituokusiu yra visuotinai priimta, daroma išvada, jog tarp kohabituojančių asmenų buvo žymiai mažiau teigiančių, jog yra patenkinti savo ryšiais su partneriu, bei žymiai daugiau rimtai ketinančių tuos santykius nutraukti nei tarp susituokusiųjų.
Tik santuokoje kuriami šeiminiai ryšiai, sudaro prielaidą sutuoktinių ir bendruomeniniam gėrui atsirasti.
Santuokoje abiejų sutuoktinių tėvams bei kitiems giminaičiams skiriama daugiau laiko, nes jų šeimos bendrumo jausmas yra labiau išlavėjęs, nei kartu be santuokos gyvenančiose porose. Kaip rodo tyrimų, atliktų Junktinėje Karalystėje duomenys, 16 proc. vedusių porų rūpinasi savo giminaičiais ne mažiau nei vieną valandą per savaitę, kai tarp sugyventinių tokių porų tėra tik 9 proc. Žmonės, kurie rūpinasi sergančiais ar neįgaliais savo giminaičiais, sutaupo valstybei 87 milijardus svarų per metus, nes padeda jiems nemokamai, o ne palieka nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos ar socialinių tarnybų globai.
Kai kurie mūsų teisininkai kritikuoja tokį mėginimą apginti santuoką. Neva tai utilitaristinis požiūris ir negalima įrodinėti, jog valstybėi apsimoka ginti santuoką, nes tokiu būdu ji sutaupo labai daug resursų, išeikvojamų socialinei sferai. Dar daugiau, kritikuodami šį argumentą pateikia pavyzdį, jog tabako pramonė taip pat argumentavusi, kad valstybė remdama tabako pramonę sutaupys socialinėms reikmėms, kurias išleistų senelių globai, nes senelių paprasčiausiai nebus. Jie tiesiog išmirs, nes rūkymas gerokai sutrumpina gyvenimą. Girdėti tokius argumentus būtų juokinga, jei nebūtų graudu: tabako pramonė rūpinasi pelnu, kuris tiesiogiai susijęs su žmonių sveikatos blogėjimu, o santuokoje priešingai, sukuriama prielaida gerėti žmonių sveikatai.
Mokslininkai teigia, jog vertinant sveikatos parametrais, susituokę asmenys yra žymiai sveikesni nei nesusituokę. Pvz. studijoje „Santuokos poveikis sveikatai: naujausių mokslinių tyrimų parodymų sintezė“, analizuoti moksliniai duomenys pateikti apžvalginėse publikacijose apie JAV populiacijos santuokos ir sveikatos sąsajas nuo 1990 m. iki 2006 m. Ši studija atlikta atrenkant tik prestižiniuose mokslo leidiniuose spausdintus darbus ir tik tuos šaltinius, kurie turėjo aiškius tyrimo metodologinius principus ir kitas patikimas statistines charakteristikas. Studijoje mokslinių tyrimų duomenys vertinami keliais skirtingais aspektais: 1) Sveikatos būklei poveikį daranti elgsena, 2) Santuokos vaidmuo sveikatos priežiūros prieinamumui, naudojimui ir išlaidoms; 3) Santuokos poveikis psichinei sveikatai; 4) Santuokos vaidmuo fizinei sveikatos būklei ir ilgaamžiškumui, 5) Santuokos vaidmuo vaikams.
Tyrimai patvirtina, jog santuoka turi reikšmingą poveikį tiek vyrų, tiek moterų sveikatos būklę nulemiančiai elgsenai. Tačiau šis poveikis yra dvejopas, t.y. tiek su santuoka susijusia ir geresnę sveikatos būklę lemiančia elgsena, tiek su rizikinga sveikatai elgsena. Tyrėjai teigia, jog mirtingumas santuokoje gyvenančių asmenų yra 18 proc. žemesnis nei nesusituokusių. Ilgalaikio tyrimo rezultatai patvirtina, jog mirtingumo koeficientas yra 39 proc. didesnis našlių, 27 proc. didesnis išsituokusiųjų ar gyvenančių skyrium, ir 58 proc. didesnis asmenų, kurie niekada nebuvo susituokę, nei susituokusiųjų. Akivaizdu, teigia studijos autoriai, jog vedę žmonės gali būti labiau linkę naudotis prevencinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis siekdami išvengti vėžinių susirgimų. Šios sąsajos nustatytos vienodai abiems lytims. Visi studijoje aptarti tyrimai, rodo, jog santuoka turi potencialiai ilgalaikes pasekmes fizinei vaiko sveikatos būklei. Sutuoktinių vaikai pasižymi geresne sveikata paauglystėje ir ilgesniu gyvenimo amžiumi.
Sąsają tarp santuokos ir sutuoktinių sveikatos reikėtų vertinti kompleksiškai. Santuokos tvarumas gali būti tiek veikiamas sutuoktinių sveikatos, tiek atvirkščiai, pati santuoka gali nulemti geresnę sutuoktinių sveikatos būklę. Vertinant santuokos ir asmenų sveikatos ryšį, derėtų atsižvelgti ir į tai, jog sveikesni žmonės labiau linkę tuoktis, nei pasižymintys blogesne sveikatos būkle. Taigi, panašu jog santuoka yra asmenų sveikatos būklės ir kaip priežastis, ir kaip pasekmė. Atsakant į klausimą, kodėl santuoka turi tokį teigiamą poveikį sutuoktinių sveikatai, pirmiausia todėl, kad sumažina stresą ir, savaime suprantama, su juo susijusius susirgimus. Antra, santuoka turi įtakos asmens sveikatai palankiai elgsenai atsirasti. Taip pat tai, kad susirgus santuokoje užtikrinama geresnė ligonio slauga ir trumpesnis laikas gulint ligoninėje, nei gyvenant be santuokos. Galiausiai, santuoka užtikrina geresnį materialinį gerbūvį ne tik todėl, kad du žmonės sudeda savo pajamas, bet ir todėl, kad šeimos buityje sukuriami papildomi materialūs gėriai. D. Britanijoje Varviko universiteto Ekonomikos katedroje atlikti ilgalaikiai namų ūkio tyrimai patvirtina, jog pati santuoka, o ne pinigai turi didesnę įtaką žmonių sveikatai ir ilgaamžiškumui.