Kur apskritus metus stovi šventiškai papuoštos eglutės, o jų žaisliukai primena vaikystę net kelioms kartoms? Ogi eglutės žaisliukų muziejuje Miežiškiuose, Panevėžio r. Eksponatų skaičius jau perkopė 2 000 vienetų ir vis auga, žaisliukai čia keliauja kone iš viso pasaulio ir antikvarine vertybe tapę kažkada nebranginti daiktai atspindi istoriją.
Žaisliukų rinkimo idėja uždegė bendruomenę
Prieš šešerius metus artėjant Kalėdoms Miežiškių bibliotekos vadovė Violeta Karklytė paprašė miežiškėnų paieškoti ne šiandienių masinės gamybos eglutės žaisliukų, bet kuo senesnių. Saviveiklininkais ir stipria bendruomene garsaus miestelio gyventojai idėją palaikė taip entuziastingai, kad greitai susikaupė per 200 eglutės gražmenų, kurie ir davė pradžią išskirtinei kolekcijai. O kai Violetai pavyko įgyvendinti mažųjų muziejų kūrimą remiantį projektą, Miežiškiuose iškilo ir tam skirtas namelis.
Šiuo metu Baltijos šalyse analogų neturinčio muziejaus eksponatų skaičius jau viršija 2 tūkst. vienetų, jų kilmės geografija išsiplėtė iki Rusijos, Vokietijos, Prancūzijos ir toliau. Kolekcija pildosi ir kita žiemos švenčių atributika – vatiniais, fajansiniais, net šienu kimštais sniego seniais, karnavalinėmis kaukėmis, smetoniškais kalėdiniais atvirukais, konfeti, „lietučiais“, karolių, vėliavėlių girliandomis. Kolekciją papildė patefonas su vinilinėmis plokštelėmis, iš kurių skamba naujametės melodijos ir dainos, o muziejaus aplinką – medžio drožėjo Eduardo Tito sukurta nuoroda ir Kalėdų senelio sostas. Kas dovanojo eksponatą ir kokia jo istorija – Violeta išsamiai kataloguoja, tad nebus pamirštas nė vienas, praturtinęs kolekciją.
Tikslias žaisliukų gamybos datas nustatyti sunku, teigia V. Karklytė, tačiau atspėti istorinį laikotarpį – įmanoma, nes visame pasaulyje eglučių žaisliukai liudijo svarbius įvykius. Atsirado dirižablis – pasirodė žaisliukas, pakilo žmogus į kosmosą –
eglutės puoštos stiklinėmis raketomis. Vieną seniausių, apie 80 m. išlaikytą varlytę iš stiklo, muziejui dovanojo Panevėžio r. bendruomenių sąjungos pirmininkas Kazimieras Binkis. Išgirdusios per radiją apie unikalią kolekciją, su Violeta susisiekė dvi inteligentiškos damos iš Vilniaus – Jevgenija ir Elena, papildžiusios rinkinį nemažu kiekiu eksponatų. Kolekciją praturtino ir V. Karklytės mamos kaimynės Biržuose.
Bet didžiausią palaikymą Violeta jaučia iš artimiausių, miežiškėnų. Štai Rita Grigonienė pasakojo, kaip 1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tėvelis atnešė į namus kelis stiklinius burbulus, – tokio stebuklo vaikai dar nebuvo matę! Juk iki tol paprastų žmonių namuose eglutės puoštos šiaudinukais, karpiniais, meduoliais, obuoliukais, riešutais ar retais skanėstais – saldainiais. Miežiškietė Anelė Gudienė prisiminė netgi kokiais, – ogi „Dul dul dūdelė“. Nuo šių saldainių savo veiklą 1913 m. pradėjo „Birutės“ artelė, iš kurios išaugo Šiaulių saldainių fabrikas „Rūta“.
Turtingesni ūkininkai ar miestelėnai vaikų džiaugsmui nupirkdavo žydų kromeliuose stiklinių ar vatinių žaisliukų. Vienas toks išdidus vatinis zuikis, besėdįs ant kopūsto, užmetęs koją ant kojos, mena praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį.
Politizuoti žaisliukai
Pasaulio kolekcininkai, kaip teigia V. Karklytė, labiausiai vertina iki masinės gamybos, prasidėjusios 1967 m., gamintus žaisliukus. Šiandien jau sunku rasti to laikotarpio trapiųjų eglės puošmenų, – sudužę, išmesti į šiukšlyną ar dūlantys kur palėpėse. O kolekcininkei – tikras lobis. Antai blausūs, grubokai dekoruoti žaislai liudija, kad jie gaminti Antrojo pasaulinio karo metais iš atliekų – perdegusių elektros lempučių, vaistų ampulių, kolbų, laboratorinių mėgintuvėlių, bintų, net antpečių.
Pokario šventinė atributika atspindi tų laikų ideologiją. Iš pačios kolekcininkės namų muziejun atkeliavo rusiška „matrioška“. Šiandien šypseną kelia stiklo burbulas su „visų tautų vado“ Stalino veidu (pabandyk netyčia tokį viešumoje sukulti!). Pasirodo, Rusijoje valdžią užgrobus bolševikams, Kalėdų eglutės puošimas nuo Petro I laikų imtas traktuoti kaip religinis prietaras, buržuazinio ištvirkimo reliktas, kol 1935 m. Stalinas tradiciją reabilitavo. Įsiteikiant Josifui Visarionovičiui, kuris žavėjosi cirku ir Grigorijaus Aleksandrovo muzikiniu filmu „Cirkas“, pagamintos stiklinės balerinos, akrobatai. Kito Sovietų sąjungos vadovo Nikitos Sergejevičiaus Chruščiovo užmojį apsėti visą „plačiąją tėvynę“ kukurūzais primena auksinės burbuolės formos žaislas.
Apie 1956 m. atšilus santykiams su Kinija, ant eglučių pakibo kiniški žibintai ir siauraakių žmogeliukų siluetai. Rusiškos „Pobedos“ ar 6-ajame dešimtmetyje paleisto dirbtinio Žemės palydovo „Sputnik“ modelius atkartojo žaislai, o 1961 m. ženklino stiklinės raketos Jurijaus Gagarino garbei… Didžiulė Naujųjų metų eglė atsirado ir Kremliuje, tačiau jos viršūnę papuošė ne angelas ar snaigė, bet raudona penkiakampė žvaigždė.
Kuo senesnis, tuo vertingesnis
Miežiškių bendruomenei priklausantis muziejus atviras ištisus metus, tereikia susitarti dėl lankymo ir edukacinių užsiėmimų. Šiandien net asmeninių lėšų kolekcijai negailinčios Violetos svajonė – atsigabenti iš Sankt Peterburgo 1917 m. gamybos popierinį žaislą. Tokius itin brangina azartiški kolekcininkai, tačiau jų rinkiniai, priešingai nei Miežiškiuose, visuomenei neprieinami. O V. Karklytės tikslas – per kolekciją atverti visiems istorines įdomybes. Gal todėl muziejaus rėmėjai, kurių esama apie pusantro šimto, pinigų už suneštus eksponatus nereikalavo.
Nėra abejonių, miestuose ir kaimuose, pastogėse ir sandėliukuose dar esama tikrų lobių, vertingų kultūrai, istorijai. Jei tai seni, nebegražūs, nemadingi eglutės žaisliukai, – Miežiškių muziejus jiems tinkama vieta. Tik nereikia jų valyti vandeniu, tai tinkamai padarys pati Violeta.
Gertrūda RINKŪNIENĖ „ŪP“ korespondentė
Stasio SKREBIO nuotraukos