Eglė Leonovienė, „šeimininkės“ korespondentė
Apsnūdę, suglebę, abejingi, be didelio noro ką nors daryti, veikti, dirbti, jau kelintą kartą žadantys suimti save į rankas, bet… Ko gero, daugumai pažįstama būsena. Vieni dėl jos kaltina mėnulio fazes, klimato kaitą, sveikatą, kiti – aplinką ir valdžią, o psichologė Jolanta Dzemedzionkienė įvardija dvi priežastis: persidirbimą, dar vadinamą perdegimo sindromu, arba paprasčiausią tinginystę.
Prasmingas poilsis
Perdegimo sindromas – viena iš blogybių, atsirandančių nuo per didelio darbo krūvio. Dėl pašėlusio gyvenimo tempo, įtempto, emociškai sekinamo darbo, nemokėjimo atsipalaiduoti ir tinkamai pailsėti apima apatija ir bejėgiškumas, pervargus visos problemos atrodo neįveikiamos. Taip gyvena darbomanai, kuriems darbas yra viskas, gyvenimo ir būties ašis, o nieko neveikimas – kančia.
„Žmogaus energija, pajėgumas turi ribas. Kai ji išsenka, įpratęs nuolat daug dirbti, būti užsiėmęs žmogus jaučiasi lyg iškritęs iš gyvenimo, graužia save, kaltina bejėgiškumu, apsileidimu, tinginyste“, – aiškina psichologė.
Geriausi vaistai – išmokti produktyviai ilsėtis. Darbomanas turi atrasti sau asmeniškai tinkantį atsipalaidavimo, poilsio būdą ir maloniai, prasmingai leisti laiką. „Pavyzdžiui, susikurkite SPA namuose, skaitykite knygas, susiraskite naują pomėgį, ne šiaip sau sėdėkite prie televizoriaus, bet prisiminkite rankdarbius“, – pataria psichologė.
Užburtas ratas
J. Dzemedzionkienė tikruosius tinginius apibrėžia kaip apsileidusius žmones, kurie nieko nedaro, kad situacija keistųsi, gerėtų, kad ir kokia tai būtų sritis – namai, darbas, asmeninis gyvenimas. Tokiems žmonėms taip gyventi yra patogu.
Pasak psichologės, tinginystė gali būti fizinė ir dvasinė. Fizinė tinginystė atsiranda dėl fizinių jėgų pervertinimo: žmogus imasi pernelyg didelių užduočių, o kai jų atlikti nepavyksta, psichologiškai įsitempia – „aš nepajėgiu, negaliu“, tada ir rankos nusvyra.
Fizinę tinginystę nesunku išgydyti – reikia motyvacijos. „Sąmoningu užsispyrimu galima nugalėti net ir genetinį polinkį į tingumą. Nereikia graužti savęs – reikia dirbti su savimi. Frazė „aš privalau“ būtinai turi turėti paaiškinimą „kodėl“: dėl sveikatos, grožio, gerovės, atlygio“, – sako J. Dzemedzionkienė.
Psichologė siūlo didelius darbus dalyti į mažesnius, atlikti dalimis ir dirbti tiek, kiek atsiras jėgų ir noro, jokiu būdu neprievartauti savęs. Pavyzdžiui, jei sumanėte iššvarinti palėpę, tai šiandien sutvarkykite tik vieną jos kamputį, kitą dieną – kitą. Teigiamas rezultatas – švara spindintis palėpės kamputis bus puiki motyvacija dirbti, kels optimizmą, skatins veikti ir fizinis tingulys ilgainiui pranyks.
„Kur kas sudėtingesnis dalykas – dvasinė tinginystė, – atkreipia dėmesį psichologė. – Psichologiniais tyrimais įrodyta, kad ji gali būti paveldima, bet tai gana reti atvejai. Pagrindinės priežastys glūdi aplinkoje. Dvasinė tinginystė – dažniausiai auklėjimo pasekmė, o kaltininkai – tėvai, kurie arba patys apsileidę, arba nemoka savo atžalos auklėti. Blogiausia, kad fizinę tinginystę skatina dvasinė. Žmogus patenka tarsi į užburtą ratą, iš kurio ištrūkti labai sunku.“
Auklėjimo klaidos
Dvasinė tinginystė gali atsirasti dėl auklėjimo klaidų. Vaikas tarsi kempinė sugeria viską iš aplinkos ir beveik 100 procentų užauga toks, kokius mato savo tėvus – nieko neveikiančius ir drybsančius prie televizoriaus arba veiklius, aktyvius. Matydamas, kaip elgiasi tėvai, jis perima ne tik jų elgesio modelius, bet ir požiūrį į save ir aplinką. Retais atvejais vaikas pasiduoda aplinkinių įtakai, pavyzdžiui, jam imponuoja kiemo ar mokyklos draugo šeima, jo tėvų gyvenimo būdas.
Tinginystės link gali pastūmėti ir per didelė tėvų, senelių meilė, rūpestis jo gerove. „Nuolatinis vaiko tampymas po įvairius būrelius, treniruotes, specializuotas mokyklas, skatinimas realizuoti savo talentus ir gebėjimus iš principo – teigiamas ir pateisinamas tėvų elgesys. Deja, kai lazda perlenkiama, vaikas tampa pasyvus, atpranta rūpintis savimi, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – O jei būrelis ar treniruotės jam nepatinka, jis praranda bet kokį susidomėjimą, nesistengia, simuliuoja. Jei darbas jums nemielas, ar einate į jį su malonumu? Taip ir vaikui: leiskite pačiam rinktis, ką lankyti, neprimeskite savo sprendimų.“
Vaiką nuo mažų dienų reikia skatinti būti savarankišką ir atsakingą. Tėvai turi juo tikėti ir pasitikėti, rasti laiko bendrauti, įvairiapusiškai motyvuoti, o ne reikalauti, kad „taip reikia“, „taip turi būti“.
„Kodėl jam reikia taip daryti, atžala nežino. Iki 10–12 klasės, kol nereikia spręsti, kur studijuoti, ką veikti baigus mokyklą, mokinys nesuvokia, kad mokosi ne dėl tėvų, o dėl savęs, – tikina J. Dzemedzionkienė ir pateikia pavyzdį. – Vaikas mokykloje gavo devynis. Tėvai už tokį pažymį jį gali pagirti ir taip paskatinti dar uoliau mokytis, bet gali ir išvadinti nevykėliu: „Juk galėjai gauti dešimt, nieko nesugebi.“ Nepateisinęs tėvų lūkesčių vaikas jaučiasi netikėliu. Jei tokie priekaištai kartojasi nuolat, krinta augančio žmogaus savivertė. Taip auklėjama atžala tampa abejinga ir pasiduoda tinguliui.“