Kiekvienoje šeimoje kūdikio laukimas siejamas su džiugia paslaptimi, naujo gyvenimo etapo pradžia ir didžiule atsakomybe. Be to, visais laikais nėštumas lydimas gausybės mitų, prietarų ir siekio apsaugoti vaikelio sveikatą ir dorovę.
Apie kūdikio laukimo, gimtuvių ir krikštynų papročius kalbamės su Rasa Paukštyte-Šakniene – humanitarinių mokslų daktare, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja.
Požiūris į besilaukiančią moterį ir jos dalyvavimą viešajame gyvenime pamažu kinta. Kokia buvo nėščiosios padėtis Jūsų tyrinėtu laikotarpiu?
Kalbėdami apie XIX a. pabaigą – XX a. I pusę, galime prisiminti tradicinę kultūrą, kuri formavosi pusiau uždaroje kaimo bendruomenėje. Kodėl pusiau uždaroje? Tolimos vedybos dar nebuvo dažnos, todėl aiškiai fiksavosi regioniniai ir vietiniai savitumai. Aišku, tam tikros įtakos buvo ir iš pašalies.
Palyginus su dabartiniais laikais, moteris nebuvo skatinama viešinti nėštumo. Žmonės sakydavo, kad nėra reikalo sužinoti anksčiau laiko. Moterys rinkdavosi nėštumą paslepiančius drabužius, todėl kartais net kaimynės sužinodavo tik jau susilaukus vaikelio. Nėščioji „iškrisdavo“ iš bendruomenės, jos veiklos erdvė susiaurėdavo. Nors kaime moterys dirbdavo iki pat gimdymo, tikėta, kad paskutinėmis dienomis negalima atlikti kai kurių darbų: skalbti, kirpti avis, kepti duoną.
Kaimo bendruomenė siekė apsaugoti moterį nuo įvairiausių pavojų, galinčių sukelti persileidimą ar priešlaikinį gimdymą. Besilaukianti moteris pagarbiai vadinta „palaimintoje būsenoje“, jai negalima atsakyti, o užgaulioti ar nuskriausti – didelis nusikaltimas.
Svarbus yra savos būsenos suvokimas. Jeigu kaimo žmonės pamatydavo nėščiąją elgiantis netinkamai, iš karto perspėdavo, pamokydavo, patardavo, ypač laukiantis pirmagimio. Itin reikšmingi moraliniai, doroviniai dalykai. Buvo skatinama, kad besilaukianti moteris būtų dorovinga, linksma, šneki, prieš pat gimdymą nueitų į bažnyčią, atliktų išpažintį.
Buvo manoma, kad moteris nuo pat pirmos nėštumo dienos gali nulemti kūdikio ateitį. Kaip?
Nėštumas – ypatinga būsena, kuri moterį-motiną išskyrė iš kitų ir įpareigojo ginti gyvybę nuo visko, kas jai galėtų pakenkti. Buvo manoma, kad nuo to, kaip moteris elgsis nuo pat pirmos nėštumo dienos iki gimstant kūdikiui, priklausys jo fizinės, psichinės ir dorovinės savybės. Pavyzdžiui, sakyta, kad besilaukiančiai negalima kuolo atbulai kalti, nes vaikas gali gimti su apsivijusia virkštele, atbulai vežime sėdėti, nes tai lemtų sudėtingą gimdymą. Nėščiai moteriai nebuvo leidžiama nė mažiausio obuolio ar žirnio iš svetimo kiemo pakelti – juk visa tai gali perimti ir kūdikis!
Su kūdikio laukimu yra susiję daug mitų, prietarų ir tikėjimų.
2005–2012 metais atliktas etnografinių regionų papročių tyrimas atskleidė, kad iki šiol tikima, jog besilaukianti moteris negali tapti nei krikštamote, nei svočia. Manoma, kad kas nors gali atsitikti arba jos pačios, arba krikštijamam kūdikiui.
Jeigu nėščioji ateidavo ko nors pasiskolinti, neturėdavai teisės neduoti, nes kitu atveju galėjusi „apleisti pelėmis“ – sugadinti drabužius ir pan. Besilaukianti moteris turėjusi tam tikrų galių ir galėjusi paveikti kitus…
Taip pat manyta, kad nėščioji privalėjo būti geranoriška aplinkiniams, vikri, paslaugi, maloni – tada gimęs vaikas perims gerąsias motinos savybes. Tikėta, kad draudimų laikymasis apsaugos kūdikį nuo bėdų ir suteiks laimingą ateitį.
Prieš gimdymą namuose pasirodydavo pribuvėja. Koks jos vaidmuo?
Gimdymas namieKaimo pribuvėja buvo bene vienintelė moters pagalbininkė gimdymo metu. Buvo tikima, kad tai, kaip pribuvėja priims naujagimį, kur padės placentą, kaip pirmą kartą nupraus ir kur išpils pirmąjį vandenį, gali nulemti vaiko ateitį. Pribuvėja gimdyvės namuose praleisdavo maždaug savaitę: ne tik priimdavo naują gyvybę, bet pagelbėdavo buityje, padėdavo prižiūrėti naujagimį.
Itin silpnus kūdikius pribuvėja pakrikštydavo. Buvo labai rizikinga, kad vaikas mirtų be krikšto – juk tokiu atveju negalėdavo laidoti kapinėse, tik tolimame jų kampe ar net už tvoros.
Be to, pribuvėja neturėdavo teisės atsisakyti priimti vaikelį. Net skubiausią darbą palikusi, ji eidavo pas gimdyvę. Pribuvėja kaime – labai vertinama ir gerbiama. Ji neprašydavo jokio užmokesčio: ką šeima padovanodavo, tuo ir džiaugdavosi. Be to, ji labai gerai pažinojo šeimą, kuriai patarnaudavo, todėl ir pati neturtinguosius paremdavo.
Paprastai ateidama pribuvėja atsinešdavo ir vaistažolių, ir kitų gydomųjų priemonių, gelbstinčių gimdymo metu.
Kokios moterys tapdavo pribuvėjomis?
Pribuvėjos būdavo vyresnio amžiaus, dažniausiai ištekėjusios (tiesa, nebūtinai) ir savo vaikus jau užauginusios moterys. Jos turėjo būti ypač dvasingos, nes buvo manoma, kad savo gerąsias savybes perduos ir kūdikiui.
Be to, pribuvėjoms reikėjo daug žinių ir patirties. To arba pačios išmokdavo, arba mokėsi viena iš kitos, pasitaikius progai patarnauti labiau patyrusiai pribuvėjai. Tokių atvejų, kai mama perduodavo dukrai, o dukra – anūkei, per visą Lietuvą fiksuojama nedaug. Be to, reikia ir vidinio potraukio, ir greitos orientacijos, ir pasitikėjimo savo jėgomis, ir liaudies medicinos išmanymo, ir gebėjimo tinkamai elgtis su gimdyve.
Paprastai po pribuvėją būdavo kiekvienam kaime, o talentingesnę net ir iš kitos parapijos parsiveždavo. Prityrusios pribuvėjos priimdavo iki kelių šimtų vaikų, o kitos gal ir nelabai skaičiuodavo…
Ar pribuvėja buvo vienintelis gimdyme dalyvaujantis žmogus?
Pribuvėja buvo tarpininkė tarp žmogaus ir kaimo bendruomenės. Gimdymo metu dažniausiai dalyvaudavo tik moteris ir pribuvėja, kartais anyta ar vyresnė moteris. Tiesa, lauko tyrimai liudija dalyvavus ir vyrus. Kartais reikėdavo ir gimdyvę pavedžioti, ir kitaip pagelbėti. Pribuvėjos – vyresnės moterys, kurioms fiziškai būdavo sunku, taigi tekdavo prisidėti ir vyrams… Kai kurie sutuoktiniai šalindavosi, sakydavo, kad gimdymas – tik moterų reikalas.
Ar moterys nesiekė sulaukti kvalifikuotos medicininės pagalbos ligoninėse, medicinos įstaigose?
Pribuvėjų institucija gyvavo labai ilgai, net iki XX a. vidurio. Lietuvoje jau buvo pradėję kurtis sveikatos centrai, bet moterys vis tiek labiau pasitikėjo savo pažįstamomis pribuvėjomis. Gimdymo metu buvo svarbu ne tik profesionali pagalba, bet ir bendravimas, psichologinis palaikymas. Nors gydytojai dažnai kritikuodavo nešvarą ir didelę infekcijų tikimybę gimdyvių namuose, bet pasitaikydavo atvejų, kai net patys medikai kviesdavosi pribuvėjas ir jas apmokydavo. Kita vertus, pribuvėjos, susidūrusios su ypač sudėtingomis gimdymo komplikacijomis, kviesdavosi į pagalbą ir gydytojus.
Kitoje interviu su dr. Rasa Paukštyte-Šakniene dalyje kalbėsime apie moters įvesdinimą į bažnyčią, krikštynų papročius ir aiškinsimės, nuo ko mus saugo krikšto marškinėliai.
„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite http://www.seimos.org/seima-kulturoje/.
Aistė Vareikytė, „Šeimos instituto“ bendradarbė