Šią savaitę pilkosios gervės atsisveikina su Lietuva. Panemunių regioninio parko ekologas ornitologas Raimundas Giedraitis tikina, kad ne be reikalo sakoma, jog gervės ant sparnų išsineša rudenį – prieš keletą savaičių prasidėjusi paukščių migracija įspėjo apie artėjantį atšalimą. Todėl spalį vis mažiau grakštuolių nakvoti atskrenda į Novaraisčio valstybinį ornitologinį draustinį prie Lekėčių. Čia – paskutinė jų stotelė prieš didžiąją kelionę į šiltuosius kraštus.
Per vakarą – keli tūkstančiai
Rudens saulė neužsibūna horizonte – palikusi debesyse raudoną pėdsaką, greitai slepiasi už miško pasėdama smarkiai tirštėjančias prietemas. Ir tada iš labai toli pasigirsta širdį veriantis pilkųjų gervių klyksmas, miglotame horizonte išryškėja plonutis lyg šilko siūlas paukščių trikampis. Vienas, antras, trečias – visas dangus pajuosta nuo paukščių. Ilgesingai klykaudamos didžiuliais būriais gervės suka ratus virš nendrėmis apaugusios pelkės, plasnoja sunkiais sparnais ir tupia visai čia pat, prie balučių apsupto beržynėlio.
„Didžiausiais Lietuvos paukščiais tituluojamos pilkosios gervės nuo senų senovės žavėjo žmones gražumu ir grakštumu. Jų klyksmas užgauna širdį ir sukelia ilgesį, dėl to kasmet vis daugiau žmonių atvažiuoja į Novaraistį palydėti išskrendančių gervių“, – sako ornitologas R. Giedraitis.
Apie pilkąsias gerves jis žino viską, nes paukščius stebi jau 41-ąjį sezoną. Pirmą kartą į Novaraistį atvykęs aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, su kurso draugais ir dėstytojais per vieną vakarą suskaičiavo net 10 tūkstančių pilkųjų gervių. Dabar tiek jų, sako, niekada nebūna, tačiau keli tūkstančiai keliauninkių – įprastas vaizdas per pačią migraciją paukščių stebėti atvykstantiems ornitologams ir mėgėjams.
Ilsisi prieš kelionę
Mažai kas žino, kad rudenį ant sparnų išsineša ne mūsų lietuviškos, o iš šiaurinių rajonų – Rytų Suomijos, Rusijos, Estijos, Latvijos skrendančios gervės. Lietuviškos pilkosios gervės į Ispaniją, Portugaliją, Prancūzijos pietus, Izraelį žiemoti išskrenda dar iki rugsėjo 1-osios. Tada maždaug dvi savaites gervių mūsų šalyje nebūna, o rugsėjo viduryje pasirodo šiaurinių.
Pasak R. Giedraičio, Lietuvoje yra penkios vietos, kur paukščiai sustoja ilsėtis. Visos jos turi paukščių migracijai svarbių teritorijų statusą – įtrauktos į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“. Valstybiniu ornitologiniu draustiniu paskelbta Novaraisčio pelkė – viena tų ypatingų vietų, kur gervės apsistoja prieš atsisveikindamos. Dieną Lekėčių ir tolimesnių apylinkių laukuose jos ieško maisto, o vakarais, saulei leidžiantis, skrenda nakvoti į šiltas aukštapelkes, renkasi žolių kuokštus nedidelėse balose, nes vandenyje greičiau pajunta pavojų.
Nelygu, koks oras, pilkosios gervės prieš ilgą kelionę taip ilsisi nuo kelių iki keliolikos dienų. Pamatyti jas galima, kai ieškodamos nakvynės vietos didžiuliais būriais leidžiasi į raistą.
Todėl gerokai prieš temstant miško vieškeliu į Novaraisčio valstybinį ornitologinį draustinį vienas paskui kitą rieda automobiliai, pelkės link siaurais laukų keliukais sunkiai ropoja dviaukščiai ekskursantų autobusai. Iš jų mažoje aikštelėje pabyra paukščių į kelionę palydėti susiruošę žmonės.
Drąsiausi ir kantriausi draustinio lankytojai lipa į apžvalgos bokštelį, žvalgosi į tolumas, gėrisi pelkės kraštovaizdžiu ir sulaukia saulėlydžio. Kam pasiseka, pamato tūkstančius gervių, bet ilgai laukęs gali ir nė vienos neišvysti, tik išgirsi iš toli sklindančią atsisveikinimo giesmę.
Saugosi žmonių
Ornitologas R. Giedraitis pastebėjo, kad anksčiau pilkosios gervės buvo drąsesnės, nakvoti tūpdavo kone greta apžvalgos bokštelio. Bet kasmet žinia apie gervių išlydėtuves sklinda vis plačiau, žmonių į Novaraistį vakarais susirenka vis daugiau, aikštelėje laksto ir šūkauja nenuoramos vaikai, todėl gervės laikosi atokiai – į nakvynės vietą parskrenda tik visiškai sutemus. Instinktą saugotis žmonių gervės išsiugdo: šie paukščiai gyvena net keturiasdešimt metų ir migruoja tais pačiais keliais.
Vis dėlto ir jų įpročiai keičiasi. Siekdami išvengti gervių daromų nuostolių, Izraelio ūkininkai įpareigoti įrengti paukščių lesinimo aikšteles – kad pilkosios nenuniokotų arachisų laukų. Papildomai lesinamos gervės pripranta prie žmonių, todėl ir peri nebe tokiose atokiose vietose – miško kirtavietėse, netoli kvartalinių linijų, prie kanalų. Iš žabų susinešusios lizdą, gervės jame padeda iki penkių kiaušinių, tačiau išperi daugiausia tris jauniklius. Kitaip negu gandrai, pavienės pilkosios gervės Lietuvoje žiemoti nelieka.
Paukščių rojumi vadinamame Novaraisčio ornitologiniame draustinyje kasmet peri nuo vienos iki penkių gervių porų, tačiau apylinkėse yra ir daug kitų gervių perimviečių. Todėl kam nepavyko šį rudenį pamatyti į Raudonąją knygą įrašytų didžiausių
Lietuvos paukščių, te nepraranda vilties pavasarį išvysti grakščiųjų gervių meilės šokį. Tik reikia žinoti, kad gamta savo stebuklus dovanoja anaiptol ne visiems.
Daiva Bartkienė, „šeimininkės“ korespondentė