Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM iniciatyva vyko jau trečiasis susitikimas su regionų donorinių ligoninių, savivaldybių administracijos atstovais siekiant išsiaiškinti donorystės plėtros galimybes regione.
Mažųjų ligoninių specifika šiame regione nesiskiria nuo kitų – sunkūs pacientai išvežami į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas.
Diskutuota apie smegenų mirties diagnostiką instrumentiniais būdais, nes ne visose ligoninėse yra galimybė suorganizuoti smegenų mirties nustatymo konsiliumus, kai nėra nuolat budinčių trijų gydytojų, galinčių dalyvauti konsiliume. Susitikime aptartos ir situacijos, kai ligoninėse organizuoti donorystės proceso negalima, nes nėra visą parą užtikrinamos gydytojo neurologo paslaugos. Kitas donorystę stabdantis aspektas – skyriuje esantis ypač mažas lovų skaičius: reanimacijos skyriuje yra tik trys lovos. Tuomet pacientai po sunkių insultų yra išvežami į didesnius centrus. Tačiau dalis pacientų po insultų šiose ligoninėse miršta, todėl nėra atsisakoma pradėti ruošti donorus. Tam reikia specialaus pasirengimo – gydytojus reikėtų siųsti į specialius mokymus. Šių ligoninių atstovams suteikta informacija apie tokių mokymų programą, kuri yra parengta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose.
Mažesnių ligoninių gydytojai kalbėjo ir apie psichologinį krūvį kalbant su mirusiųjų artimaisiais – visuomenei vis dar trūksta informacijos apie organų donorystę, apie smegenų mirtį.
Alytaus ligoninės atstovė, reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėja Irena Stanevičienė džiaugėsi, kad ligoninės kolektyvas motyvuotas, stengiasi aktyviai dirbti ir jau turi patirtį. Gydytoja dėkojo už gautą informaciją iš Nacionalinio transplantacijos biuro apie šioje ligoninėje paruoštus donorinius organus ir jų transplantaciją. Gydytojų patirtis duoda vaisių – artimieji vis dažniau teigiamai reaguoja į klausimą apie organų dovanojimą transplantacijai. Tokia patirtis gydytojams suteikia stiprybės dirbti toliau.
Gydytojų susitikime – pacientai, gyvenantys su persodintais organais
Darbinį susitikimą jautriai pradėjo Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų persodinimu, visuomeninės organizacijos „Dalia“ atstovės – 12 metų Akvilė, antrus metus gyvenanti su persodintu inkstuku, Laima Kuckailienė, po transplantacijos skaičiuojanti 8 metus, ir organizacijos vadovė Vida Bieliūnaitė, ištvėrusi dvi inksto transplantacijas.
Ponia Vida šiai organizacijai vadovauja jau 16 metų. Ji sako pastebinti ypač besikeičiantį žmonių požiūrį į organų donorystę – daug kas yra girdėjęs apie ją, ir korteles jau turi neretas. O štai organizacijos narius ji pažįsta ypač gerai – jei kas skambina ko nors pasiteirauti, ji jau iš balso supranta – gerai tas žmogus jaučiasi ar jam reikia skubios pagalbos. Ji pati aktyviai propaguoja organų donorystę, kviečia ir kitus organizacijos narius tą daryti. Tačiau, suprantama, yra tokių, kurie nenori būti atpažįstami, nenori viešai kalbėti apie savo bėdas: „Reikia ir juos suprasti. Man pačiai buvo toks periodas, kada buvo užvaldžiusi depresija. Net ir su kalba buvo kažkas atsitikę – žodžiai strigdavo, sunku buvo sakinį suregzti. Ir ne aš viena tokia. Kartais pasikeičia požiūris, ir žmonės pradeda bendrauti ir nesislėpti“. Vida Bieliūnaitė ypač džiaugiasi jaunąja karta: „Jaunimas – už organų donorystę. Tą pastebiu, kai lankausi mokyklose. Tai labai džiugina“.
Akvilė – guvi ir miela mergaitė, apie save pasakoja kaip suaugęs žmogus – apie du mėnesius jai atliktas dializes: „Per pirmą procedūrą buvo negera… bet paskui nieko, praėjo. Tik ilgai reikia ten gulėti. Per tą laiką filmukus žiūrėti galima“. Bendraklasiai žino, kad ji gyvena po inksto transplantacijos: „Bet dar neprašė parodyti operacijos rando“, – šypsosi mergaitė. Iki transplantacijos Akvilė mokėsi namuose, tačiau mokykloje jai labiau patinka: „Galima su vaikais pabendraut. Čia – daug linksmiau!”
Laima Kuckailienė – 8 metus gyvena su transplantuotu inkstu. Ji susirinkusiems gydytojams pasakojo, kad po transplantacijos praėjus ketveriems metams ji susilaukė sūnaus. Pati nebūdama sveika – moteris tris dešimtmečius serga diabetu – daug jėgų ir sveikatos turi atiduoti augančiam judriam sūneliui: „Ligai suvaldyti reikia daug pastangų, ir sūnus labai gyvybingas. Be artimųjų pagalbos būtų labai sunku“.
Visos trys pacientų organizacijos atstovės dėkojo donorus paruošusiems gydytojams, transplantacijas atlikusiems chirurgams, nuoširdų „ačiū“ tarė donorų artimiesiems.
