Onkologinės ligos diagnozė – psichologinis iššūkis tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems, todėl 30–40 metų amžiaus ligoniai paprastai nuo artimųjų slepia savo diagnozę ir ligos gydymą. Pasak gydytojo chemoterapeuto Leonido Gatijatulino, pacientai tokį savo elgesį paaiškina tuo, kad nori gydytis savarankiškai, nesukeldami jaudulio artimiesiems.
Vyresni elgiasi atvirkščiai – ne tik neslepia, bet ir prašo šeimos narių pagalbos tiek gydymosi procese, tiek jam pasibaigus. Tačiau svarbiausia tai, kad kreipiasi nemažai tokių pacientų, kurie apskritai nežino tikslios savo ligos diagnozės ir jos prognozių, tad iki tol jau būna „prisieksperimentavę“ su įvairiais preparatais ir papildomai pakenkę savo sveikatai.
Apie ką turi žinoti sergantieji vėžiu?
„Nors yra daugiau nei 300 skirtingų vėžio rūšių, net tos pačios rūšies navikinis susirgimas gali pasireikšti visiškai skirtingai – tai labai individuali liga, todėl pacientams labai svarbu žinoti ir suprasti savo susirgimo eigą, gydymo procesą bei reabilitaciją. Išgirdus diagnozę, apima neigiamos emocijos, informaciją apie ligą sunku priimti – tai natūralu, tačiau žinodami, kokia tiksliai vėžio forma serga, kokios kūno dalys pažeistos, pacientai žinos, kokia pagalba reikalinga ir tinkama. Dėl šios priežasties sužinoti diagnozės pas gydytoją rekomenduojama vykti su šeimos nariais“, – teigia gydytojas chemoterapeutas Leonidas Gatijatulinas.
Pasak mediko, psichologinių duobių onkologiniai pacientai turi nuolatos: besigydydami jie visuomet turi abejonių, ar pakankamai kontroliuoja ligą, ar viską jau išbandė ir kaip dar galėtų sau padėti, o pasibaigus gydymosi etapui, ima bijoti vėžio atkryčio. „Svarbiausia – bendradarbiauti su gydytoju, klausti visko, kas rūpi, nes žinant apie ligos eigą ir galimybes, lengviau nusiteikti būsimam gydymui ir susidoroti su užplūdusiomis emocijomis. Svarbu žinoti, kokios rūšies vėžiu sergama, kur jis prasidėjo, ar jau išplitęs, kokie gydymo metodai padėtų. Kartais pacientai jaučiasi priblokšti esamos situacijos ir nenori diskutuoti šiais klausimais arba nori gauti apibendrintą informaciją. Jeigu toks poreikis yra – svarbu pranešti apie tai gydytojui ir ateiti į konsultaciją nusiraminus“, – sako L. Gatijatulinas.
Chemoterapeuto teigimu, sužinojus diagnozę, svarbu nepanikuoti ir išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą, nes gyvenimo su vėžiu tikslas yra tokia savijauta, kuri leistų džiaugtis santykiais, mėgstama veikla, laiku, praleistu su šeima. Be to, būtina kiek galima labiau išnaudoti gyvenimo teikiamas galimybes, padėti sau ir siekti sumažinti chemoterapijos ir ligos sukeltą pašalinį poveikį: krentantį svorį, slenkančius plaukus, dingstantį apetitą, pykinimą, dažną vėmimą. Šių dienų medicinoje tam itin pasitarnauja fitoterapijos mokslo sritis.
Fitoterapija – būdas organizmui po chemoterapijos stiprinti
Sirgdami pažengusios stadijos vėžiu, pacientai dažnai jaučiasi bejėgiai kovoje su liga, tačiau dalis pacientų ieško papildomos pagalbos, kaip priedo prie tradicinės medicinos – alternatyvios priemonės padeda geriau kontroliuoti ligą ir gali padėti pagerinti savijautą.
„Gydantis nuo vėžio labai naudingas gali būti papildomas organizmo stiprinimas bei gyvenimo kokybės gerinimas alternatyviais metodais, pavyzdžiui, aromaterapija, homeopatija, fitoterapija – sergant vėžiu, gali būti naudingi visi augalai, turintys antioksidantų, neutralizuojančių laisvuosius radikalus. Tuo pačiu pacientai turi nepamiršti, kad sergantiesiems vėžiu kartu su antioksidantais ypač svarbūs yra alkaloidai, medžiagos, kurios pasižymi daugybe savybių: mažina vėžinių ląstelių dalijimąsi, slopina spazminius skausmus, turi raminantį poveikį. Lietuvoje yra augalas – ugniažolė, kurioje yra apie 20 alkaloidų druskos pavidalu.
Fitoterapeutas Juozas Ruolia taip pat pabrėžia alkaloidų vartojimą ir poveikį žmogaus organizmui. „Alkaloidai, kurių yra apie 5 tūkst. rūšių, – tai šarmiškai reaguojančios augalinės medžiagos, kurios net mažomis dozėmis veikia gyvus organizmus. Vaistažolėse, pavyzdžiui, ugniažolėje, esantys alkaloidai veikia tik vėžines ląsteles ir neveikia sveikų ląstelių. Alkaloidai prilimpa prie organizmo audiniuose laisvai klaidžiojančių vėžinių ląstelių ir neleidžia joms dalintis. Dėl šio proceso metastazės susensta ir jas atpažįsta imuniteto ląstelės – tokiu būdu ugniažolėje esantys alkaloidai gali pristabdyti ligos atsinaujinimą“, – sako J. Ruolia.
Svarbu atsiminti, kad neteisingas ugniažolės vartojimas gali ir pakenkti – fitoterapeutas primena įvairius atvejus, kai ligoniai geria ugniažolės arbatą, daro įvairius jos nuovirus, nekreipdami dėmesio į jos dozes ir kiekius. „Ugniažolė yra nuodingas augalas, todėl savavališkai gaminant užpiliukus, arbatėles, galima rimtai apsinuodyti. Geriau vartoti dozuotus preparatus, kuriuose tiksliai žinomas ugniažolės kiekis ir jos poveikis organizmui. Svarbu atsiminti ir tai, kad ugniažolę geriausia vartoti su kitais augalais, pavyzdžiui, gysločiu, medetka, tuomet sustiprinamas priešvėžinis veikimas ir apsisaugoma nuo jos nuodingo šalutinio poveikio“, – sako J. Ruolia.
Būtent dėl tos priežasties kartu su Nacionalinio vėžio instituto Fitoterapijos laboratorija sukurtas specialios medicininės paskirties ugniažolės preparatas, skirtas mitybai reguliuoti, esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Šiame ugniažolės preparate pati ugniažolė įvilkta į kietąją tabletę, kuri ištirpsta plonajame žarnyne, t. y. ten, kur nėra rūgščių, tad išsaugomos naudingos ugniažolės savybės. Preparatą rekomenduojama gerti ryte ir vakare, kad visada būtų užtikrintas tam tikras ugniažolės kiekis kraujyje.
„Net 50 proc. onkologinių ligonių imasi alternatyvių biologinio gydymo metodų ir fitoterapijos, tačiau vertėtų atsiminti, kad ne visi augalai ir jų deriniai gali būti potencialiai naudingi, tad dėl jų vartojimo vertėtų pasikonsultuoti su savo onkologu“, – primena chemoterapeutas L. Gatijatulinas.
Didžioji ugniažolė – daugiametis, 30–100 cm aukščio nuodingas augalas, paplitęs visoje Lietuvoje. Auga krūmuose, patvoriuose, šiukšlynuose. Dėl antiseptinių savybių ugniažolė vartojama odos susirgimams gydyti, o liaudies medicina šviežiomis ugniažolių sultimis gydo karpas. Manoma, kad ugniažolių užpilas stabdo piktybinių auglių augimą, tačiau dėl jos nuodingumo patiems jo darytis nerekomenduojama.