Nors mūsų pareigūnai prisipažįsta neturintys patirties pasirūpinti Lietuvos globai ES įstaigų privalomai paskirtais pabėgėliais iš egzotiškos, bet pilietinio karo pragaru virtusios Sirijos, Lietuva niekada neužmiršta pasididžiuoti, kaip prieš daugiau nei 600 metų didysis kunigaikštis Vytautas iš Krymo, kitų islamiškos Aukso ordos imperijos kraštų atvežė ir Trakuose sėkmingai apgyvendino kelis šimtus musulmonų sunitų totorių bei savitą tikėjimą išpažįstančių karaimų.
Suprantama, paprasti lietuviai, baltai, negalėjo pasipriešinti valdovo valiai apsistatyti kariais totoriais, asmens sargybiniais karaimais ir verslininkais žydais, tačiau tikriausiai aukštaičiai, sūduviai, žemaičiai žemdirbiai ir tada jautė šiokią tokią nuoskaudą, kad Lietuvos kilmingieji labiau pasitiki atvykėliais, o ne savais.
„Ūkininko patarėjo“ kalbinta istorikė Jurgita Verbickienė tvirtina, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais atkeltieji tiurkai (totoriai ir karaimai) ne taip jau sklandžiai ir gražiai įsiliejo į baltišką terpę, kaip mėgsta pabrėžti šiuolaikiniai autoriai. Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas dr. Adas Jakubauskas apgailestauja, kad Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai, net į Graikiją ir Italiją keliaujantys semtis pabėgėlių apgyvendinimo įgūdžių, nesidomi, kodėl čia pat, dabartinėse Vilniaus, Kauno, Alytaus apskrityse, gyvenančių musulmonų proprotėviai XIV a. ir vėliau savo nauja tėvyne gana noriai pasirinko Lietuvą.
Trys ateivių
bendruomenės
Anot Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentės dr. J. Verbickienės, nelabai sąžininga būtų kalbėti, kad niekada nekilo jokios atvykėlių iš Azijos ir vietinių LDK gyventojų priešpriešos.
„Vytauto Didžiojo laikais ką tik pakrikštytoje Lietuvoje įsikūrė netgi trys nekrikščioniškos bendruomenės – totoriai, karaimai ir žydai. Be abejo, jų elgesys, išvaizda lietuviams, jau pripratusiems prie rusėnų, vokiečių, atrodė gana neįprastai. Kitokios kultūros atstovus ne visi sutiko svetingai. Padegta mečečių, sugriauta sinagogų, pasitaikė antisemitinių išpuolių, XVII a. rankraščiuose pasirodydavo totorius (teisingiau, jų musulmonišką tikėjimą) pašiepiančių pamfletų“, – pasakojo istorikė J. Verbickienė, kurios mokslinių tyrimų sritis – vyraujančių Lietuvos visuomenės grupių požiūris į etnines ir tikybines mažumas.
Jokios romantikos
Pasak istorikės, totorių, karaimų perkraustymas į Lietuvą nė iš tolo nedvelkė jokia romantika. Juk jie buvo karo belaisviai. Net ir pirmieji žydai Lietuvoje buvo LDK kariuomenės grobis, nors kai kurie istorijos šaltiniai klaidingai juos vadina „atklydusiais pirkliais“.
„Naujausių tyrinėjimų duomenimis, daug žydų pateko į Lietuvą didžiajam kunigaikščiui Gediminui 1316–1341 metais užkariaujant naujas teritorijas ir dinastiniais ryšiais plečiant LDK ribas. Privilegijų, kurias 1388–1389 metais Vytautas Didysis suteikė Brastos ir Gardino žydų bendruomenėms, negalima laikyti žydų atėjimo ir apsigyvenimo Lietuvoje įrodymu. Tai tik Lietuvos valdovo bandymas Vakarų Europos šalių pavyzdžiu apibrėžti esamos judėjų bendruomenės teisinę padėtį. Lietuvai krikščionėjant vietinių naujakrikštų santykiai su kitatikiais, klaidatikiais, kaip tada buvo vadinami musulmonai ir žydai, negalėjo būti idiliški, pavyzdiniai. Nelabai skyrėmės nuo kitų katalikiškų to meto valstybių. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tikrai negalima laikyti be galo tolerantiška šalimi, nors ji ir sugebėjo išvengti labai didelių etninių, tikybinių konfliktų“, – tikino VU docentė J. Verbickienė.
Slaptasis ginklas – svetimšaliai
1999 m. Holivudas sukūrė istorinį-mistinį filmą „13-asis karys“ („The 13th Warrior“) apie musulmoną Ahmadą ibn Fadlaną (jį vaidino Antonio Banderas), Bagdado dvaro poetą, kurį už nuodėmingus meilės nuotykius kalifas ištrėmė į šiaurę užmegzti ryšių su Pavolgio gentimis. Prie prabangaus gyvenimo pripratusiam arabui Ahmadui teko bendrauti su nevalyvais vikingais (žuvėdais, o gal kuršiais, iš filmo scenarijaus nelabai aišku). Sena vikingų aiškiaregė išpranašavo, kad narsiausi normanai turi plaukti į pagalbą skandinavų karaliui, kurį puldinėjo nuožmūs priešai – pusiau žvėrys su lokių galvomis. Anot burtininkės, pabaisas galėjo įveikti tik 12 stipriausių vikingų ir vienas svetimšalis – musulmonas Ahmadas. Gal ir XV amžiuje koks nors senas baltų žynys, žiūrėdamas į žvaigždes, papasakojo nepatyrusiam krikščioniui Vytautui Didžiajam, kad kryžiuočius Žalgirio mūšio lauke ne jėga, bet gudrumu padės nugalėti musulmonai totoriai.
Lietuvos valdovų favoritai
Šiais laikais net ir musulmonai (šiitai ir sunitai, alavitai ir vahabitai) tarpusavyje pjaunasi dėl teisės nešti pranašo Mahometo vėliavą. Viduramžiais Lietuvoje atsiradę karaimai buvo artimi žydams. Per Antrąjį pasaulinį karą karaimai tik vargais negalais įrodė Adolfui Hitleriui, sumaniusiam galutinai išspręsti Europos žydų klausimą, kad nepriklauso Abraomo giminei, o dar anksčiau, 1932 m., Lietuvos karaimų dvasinis vadovas Seraja Šapšalas įsakė nuimti Dovydo žvaigždes nuo Trakų kenesos (maldos namų). Lietuvos totoriai garbina Alachą. Mūsų istoriografija beveik nemini, ar Trakuose, Nemėžyje, Alytuje musulmonai taikiai sugyveno su karaimais ir judėjais, nepavydėjo vieni kitiems Vytauto Didžiojo, vėlesnių Lietuvos valdovų dėmesio.
Nesprogo į gabalus
„Tų laikų totoriai, žydai – tai monoteistinės (vieną Dievą garbinančios) bendruomenės. Jų mąstymas buvo religinis. Jeigu atsiverstume judaizmo šventąsias knygas, tai iškart pajustume, koks požiūris į kitus, ne žydus. Koranas taip pat griežtai nusako pranašo Mahometo pasekėjų (tikratikių ) santykius su žmonėmis ne musulmonais. Yra liudijimų, kaip Lietuvos totoriai pajuokdavo žydų „keistenybes“, o karaimai, sukurstę Trakų miestiečius prieš žydus, XVII a. viduryje (1646 m.) šiuos išvijo iš miesto. Bet tai jau išskirtinis atvejis. Atvykėlių tarpusavio nesantaiką sukeldavo noras išgyventi, įsitvirtinti Lietuvoje, pašalinti galimus verslo konkurentus“, – aiškino istorikė J. Verbickienė ir pridūrė, kad nuostabu, kaip tokia įvairiatautė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, jos daugiasluoksnė, kategoriškai kitų tikybų atžvilgiu nusiteikusi visuomenė sugebėjo susivaldyti, nesprogti, neišlakstyti į gabalus.
Seni vaistai pavojingi
Alytaus r. Raižių kaimo seniūnaitis Ipolitas Makulavičius nepatenkintas, kad, prisidengę Sirijos pabėgėlių krize, Lietuvos gatvės politikai ir netgi žinomi asmenys bando kurstyti priešiškumą islamui. „Juk pabėgėliai – daugiausia krikščionys!“ – „Ūkininko patarėjui“ karštai įrodinėjo I. Makulavičius, save kildinantis iš mažiausiai 450 metų Lietuvoje gyvenančių totorių giminės. Tačiau britų dienraštis „Daily Mail“ rugsėjo mėnesį pranešė, kaip šimtai musulmonų sunitų ir šiitų, pabėgusių iš Sirijos, Irako, Vokietijoje atsivertė į krikščionybę, kad taptų artimesni europiečiams.
Kaip ir dauguma Lietuvos totorių, I. Makulavičius labai gerbia Vytautą Didįjį, žavisi jo tautine politika. „Didysis kunigaikštis Vytautas, kurį totoriai vadino „baltuoju chanu“, buvo tolerantiškas, liberalus, pakantus kitoms tikyboms. Jo valdomoje valstybėje visiems vietos užteko – katalikams, musulmonams, karaimams, žydams, stačiatikiams ir unitams“, – vardijo I. Makulavičius. Vis dėlto, jo nuomone, praeities vaistais šių dienų pasaulio nelaimių neišgydysi. „Net bandyti senais smuikais groti šiuolaikines melodijas – pavojinga“, – kažkodėl perspėjo Alytaus apskrities totorių vadovas.
Tolerantiškos imperijos
Kitaip galvoja Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas A. Jakubauskas.
„Siūlėme mūsų valdžios institucijoms pasidalyti gerąja patirtimi, kurią totorių bendruomenė per 600 metų sukaupė Lietuvoje ir atsinešė iš savo istorinių tėviškių. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Aukso ordoje žmonės nebuvo skirstomi pagal religijas, persekiojami dėl įsitikinimų. Totoriai, ypač mūsų dvasininkai, galėtų būti naudingi sprendžiant pabėgėlių krizę, bet valstybės įstaigos į mus iki šiol nesikreipė“, – apgailestavo A. Jakubauskas.
Praturtino kulinarinį paveldą
Įvairiuose turistiniuose žinynuose būtinai nurodoma, kad karaimai padovanojo Lietuvai kibinus (smulkiais gabalais supjaustyta mėsa įdarytus keptus miltinius paplotėlius moterišką kaselę primenančiais kraštais), totoriai – pyragą šimtalapį, kalbama, net ir koldūnus. Atvykėliai labiausiai praturtino Lietuvos kulinarinį, bet ne kultūrinį paveldą: lietuviai karaimiškų, totoriškų muzikos instrumentų, tautinių drabužių, dainų melodijų nepamėgo, gyvoms avims gerklių pjaustyti nepradėjo kaip musulmonai per Kurban Bairamo (aukojimo) šventę, neišmoko maisto skirstyti į „košerinį“ ir „nešvarų“ kaip žydai. O iš lietuvių nei totoriai, nei žydai su karaimais beveik nieko neperėmė.
Pasak A. Jakubausko, Lietuvos totoriai pamėgo lietuviškus (kai kas sako – žydiškus) cepelinus (didžkukulius), o lietuvius dar išmokė gaminti balandėlius ir čeburekus.
Net silkes išmokė paruošti
„Judaizmas ir islamas numato nemažai griežtų valgio apribojimų. Lietuvių jokios ypatingos maisto gamybos taisyklės nevaržė. Todėl lietuviai į savo virtuvę mielai priėmė lengviau pagaminamus naujus maisto produktus, neregėtas daržo, sodo gėrybes. Net pasitaiko komiškų ginčų, kaip dabar gerai mums žinomos daržovės pateko į Lietuvą. Štai totoriai ir karaimai nesutaria, kurie atgabeno svogūnus. Turime dėkoti šioms bendruomenėms, kad agurkai, vyšnios praturtino lietuvių maisto racioną. O daugelis patiekalų, kuriuos laikome tradiciniais lietuviškais, iš tiesų yra šiek tiek modifikuoti žydiški valgiai. Tai, ką mes dabar taisyklingai vadiname bulvių plokštainiu, – ne kas kita, o sovietinių laikų kugelis (vokiškai „Kugel“ – „kulka“), visiškai žydiškas patiekalas, tik tas be spirgučių. Iš esmės beveik visus bulvinius patiekalus, receptus silkėms paruošti perėmėme iš tų tautinių bendruomenių, kurias į Lietuvą pakvietė ir perkėlė mūsų didieji kunigaikščiai“, – apibendrino Vilniaus universiteto docentė, Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centro direktorė J. Verbickienė.
Algimanto SNARSKIO piešinys
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS, „ŪP“ korespondentas