Varėnos viešojoje bibliotekoje pristatyta Audronės Urbonaitės knyga „Mano Didžioji Nuodėmė, žurnalistika“. Bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius klausinėjo autorę apie jos trisdešimties metų, praleistų žurnalistikoje, patirtį, žurnalistikos užkulisius.
Trijų redakcijų gyvenimą iš vidaus pažinusi A. Urbonaitė sakė galinti lyginti žurnalistikos laikotarpius ir tendencijas. Karjerą pradėjo Lietuvos televizijos ir radijo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, tuomet kasdienybė buvo komiški sovietiniai reikalavimai. Siekdama pabėgti nuo sovietinės cenzūros, rašė apie filmų kūrimą ir vengė politikos temų. Nuo antro numerio dirbo „Atgimimo“ redakcijoje. Sąjūdžio žurmalistika – primytivi ir nelabai profesionali, bet idealistinė. Jau devyniolika metų A. Urbonaitė yra dienraščio „Lietuvos rytas“ darbuotoja. Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavo žiniasklaida, kurioje tikrovė ne tiek atspindima, kiek sukuriama savaip interpretuojant, įsigalėjo bulvarinio pobūdžio analitika. Žurnalistika daugeliu atvejų tapo paparacinė, daugelis tekstų parašyti išgaunant informaciją apgaule. „Mes paparacindavome, būdavo kolegų, kurie visiškai dėl to nesisielodavo, jausdavo azartą – azartą jausdavau ir aš, kai ką nors reikėdavo persekioti, bet labai greitai ateidavo mintis, kas nutiko tiems žmonėms paskui“. Autorė įsitikinusi, kad knygos skaitytojams bus įdomiausi pasakojimai apie žurnalistų nuodėmes, apie aplinkybes, kuriomis buvo padarytos nuodėmės ir tarp kurių nuolatos privalėjo balansuoti pats sąžiningiausias žurnalistas.
„Kalbėti apie žurnalistiką – nesunku. Sunkiau būtų niekada to nepasakyti, puikiai žinant, kad nuoskaudas užantyje nešiojasi nemažai aprašytų herojų. Kai kuriems taip ir reikia. Tačiau buvo tokių, kurie nukentėjo nepelnytai. Nėra pasaulyje jokios kitos profesijos, kuri taip puikiai leistų pažinti žmonių psichologiją. Todėl iki šiol nežinau, ar žurnalistikos labiau nekenčiu, ar ją azartiškai mėgstu“, – apibendrino A. Urbonaitė.
Daiva Armonienė,
Varėnos viešosios bibliotekos metodininkė
