Širdims dar tebevirpant nuo jaudulio ir neapsakomų patirčių Lietuvos šimtmečio dainų šventėje, Druskininkai rugpjūčio 9–11 d. kviečia vėl visus susiburti į vertingas pamatines tradicijas puoselėjančią 31-ąją respublikinę Dainavos krašto folkloro šventę. Specialiai šiai šventei individualiai sukurtas tradicijomis paremtas dainų ir šokių programas pristatys per 170 tradicinio folkloro puoselėtojų iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų – Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos, vyks ir jungtiniai folkloro kolektyvų, kapelų pasirodymai.
„Ši ketvirtą dešimtmetį pradėjusi skaičiuoti šventė – tai ne tik išskirtinė galimybė žiūrovams pažinti Dzūkijos regiono kultūrinio identiteto ištakas, susipažinti su kitų Lietuvos regionų tradicijomis ir papročiais, bet ir proga patiems betarpiškai prisijungti prie šokio ir dainos“, – sako Druskininkų kultūros centro etnografė, festivalio sumanytoja ir organizatorė Lina Balčiūnienė.
Primindami šimtmečių tradicijas, saugosime tautos tapatumą
Druskininkuose seniausias renginių tradicijas turintis festivalis kasmet pristato naują temą, pagal kurią dalyviai tradicinėms renginio dalims „Susiedų pasdainavimai, patancavojimai“ ir „Graisma ir šoksma smagiai“ parengia originalias koncertines programas. Šiųmetinės šventės tematika – šeimos / bendruomenės bendravimo papročiai, tradicijos ir apeigos: derliaus nuėmimo talkos, marčios ir anytos santykiai, tėvų ir vaikų santykiai, jaunuolių brandos apeigos.
„Vis kita šventės tematika ne tik atskleidžia platų mūsų tautos apeigų, papročių ir tradicijų spektrą, bet ir leidžia renginį papildyti naujomis veiklomis, viliojančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis, suteikiant joms modernesnes formas, patrauklesnes dabarties kartoms“, – sako etnografė.
Pasak jos, šįkart šventės temą padiktavo paprasta patirtis – į šią šventę ne vieno kolektyvo nariai atvyksta kartu su savo didesniais ar mažesniais vaikais, kurie noriai dalyvauja prigrodami tėveliams instrumentais, kartu užtraukdami dainą ar trepsėdami šokio žingsnelius. Vadinasi, tradicija perduodama iš kartos iš kartą ir, tikėtina, nebus užmiršta, o tik įgaus naujus atspalvius.
Išskirtinė šventės tema – iki šiol mažai žinomos jaunuolių brandos apeigos
Visose tautose ir kultūrose vienaip ar kitaip buvo pažymima vaikystės pabaiga – žmogaus įvedimas į suaugusiųjų pasaulį, kas vykdavo maždaug 12–14 gyvenimo metais. Tam tikri ritualai ar gyvenimo pokyčiai reikšdavo naują žmogaus gyvenimo tarpsnį. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje jaunystės pradžia sieta su piemenavimo pabaiga. Pagrindinis vaikiną nuo piemens skyręs požymis – vyriškos kelnės: jas įsigijęs vaikinas buvo priimamas į jaunimą; nes iki to laiko berniukai, kaip ir mergaitės, vilkėjo marškinius. Vaikinas, norėdamas išeiti iš piemenų, jau turėjo mokėti nudirbti daugelį suaugusio vyro darbų: arti, pjauti, kulti, vyti virves, įvažiuoti su vežimu į klojimą. Jaunystės pradžią simbolizuodavo lankymasis jaunimo laisvalaikio susiėjimuose.
Lietuvoje egzistavo ir merginų brandos apeigos, po kurių jos realiai įgydavo svarbiausią suaugusiojo teisę – sukurti šeimą. Akivaizdų merginos statuso pasikeitimą, socialinę ir šeimyninę padėtį atskleisdavo jos šukuosena ir galvos danga. Apie tai plačiau bus galima sužinoti unikaliose kūrybinėse dirbtuvėse „Oi, rūta rūta“. Praktinių užsiėmimų metu etnologė Jolanta Balnytė pristatys senąsias merginų brandos apeigas, atskleis kasų pynimo būdų paslaptis ir įvairovę, pamokys senovinio kasų pynimo, demonstruos, kaip kasas papuošti siūlais, virvelėmis, audinių juostelėmis, pakulomis bei kaspinais.
„Merginos vaikščiodavo vienplaukės, o jų šukuosenos buvo labai įspūdingos: kasos su kaspinais krisdavo ant nugaros, būdavo sudedamos apie galvą vainikais, krepšeliais ar kitokiais būdais. Ant plaukų merginos dėdavo karūnos arba vainiko pavidalo papuošalus, kurie nuo pačių seniausių laikų siejami su mergyste, – pasakoja etnologė. – Plaukams buvo skiriama daug dėmesio, jie buvo plaunami ir skalaujami įvairiausiomis žolelėmis, kad būtų kuo vešlesni. Jei vis tiek buvo silpni, buvo visokiausių gudrybių, kaip išpūsti kasas, pavyzdžiui, prisipinti į plaukus linų, nedažytų vilnonių siūlų sruogų, kaspinų. Tokias įmantrias šukuosenas sudėtinga pasidaryti, be to, merginos laikė paslaptyje pynimo gudrybes ir nesidalino savo patirtimi su kito kaimo merginomis.“
Tuo tarpu moterys jau negalėjo vaikščioti vienplaukės, plaukus slėpdavo po skepetomis ir įvairiais galvaraiščiais.
Kūrybinių dirbtuvių metu skambės senosios dzūkų vienbalsės dainos, ypatingos nepaprastu melodikos grožiu, ritmo laisvumu, žanrų įvairumu. Jas atliks L. Balčiūnienės vadovaujamas Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblis „Stadałėłė“, kurio nemažai narių yra lietuvių tautosakos pateikėjos, išsaugojusios mamų, močiučių, prosenelių dainuotas dainas, pasakojimus, prisiminimus apie anų laikų papročius, žaidimus, kalendorinių švenčių ritualus. Atlikėjos neretai gerokai peržengia įprastinius folkloro atlikimo rėmus ir kasmet pateikia muzikinę staigmeną. Šįkart kartu „paišdykauti“ pakvietė folkloro ansamblius „Čiulbutė“ (Ignalina), „Verpeta“ (Kaišiadorys), Marcinkonių folkloro ansamblį. Tad laukia Išskirtinis koncerto momentas – sudėtingų vienbalsių dainų melodijų improvizacijos kartu su profesionaliu saksofonininku Tomu Čiukausku.
Pasak renginio organizatorės L. Balčiūnienės, labai įdomu, kaip šis nerepetuotas eksperimentas pavyks, nes kiti kolektyvai tokios patirties – atlikti tradicines dainas su kito žanro atlikėju – neturi.
Kūrybinės patirtys kartu su amatų meistrais
Nevaržomai ir nemokamai bus galima užsukti į atskiras erdves ir susipažinti su regionais ne tik klausantis dainų ir žiūrint šokius, bet ir ragaujant tradicinius valgius ir gėrimus, grožintis sertifikuotų amatininkų ir tautodailininkų iš visos Lietuvos dirbiniais amatų mugėje. Tikrai patartina išbandyti savo kūrybinius gebėjimus įvairose tautodailės tradicinių amatų meistrų edukaciniuose renginiuose „Procavok sanobiškai“, kuriuos ves sertifikuoti amatininkai, tautodailininkai, meno kūrėjai.
Tautodailininkas S. Bobinas kvies patirti molio glotnumą puodininkystės žiežiant kojomis sukamu ratilu pamokėlėje. O jeigu pavyks pamatyti, kaip jis pats suka ratilą ir žiedžia puodynę užrištomis akimis, patirsite nepakartojamą įspūdį!
Nepraeikite pro šalį, jei pamatysite gausų būrį stebėtojų – tautinio paveldo puoselėtojo E. Čypo įgudusi ranka pamokys aštriu įrankiu išdrožti ypatingo gražumo paukštelį. Juk jis pats drožybos pamokas pradėjo nuo saulyčių ir paukštelių, tad saulytės iki šiol šviečia ir spinduliuoja beveik visuose jo kūriniuose.
Na, o jei namuose trūksta medinio šaukšo uogienei pamaišyti, būtinai užsukite pas edukatorių A. Gaučą: kūrėjas šaukšto drožybai naudoja šimtametį šaukštų drožybos darbastalį – mulą. Tikrai nepakartojama patirtis! Jei patingėsite išsidrožti savo vienetinį šaukštą, galėsite įsigyti meistro – jis kuria unikalius rankų darbo šaukštus, samčius iš retos medienos, gumbų, naudoja elnio, briedžio ir stirnų ragus.
Šiaudinių sodų rišimo meistrė druskininkietė J. Kygienė kvies pamedituoti kuriant lengvą kaip vėjas geometrinę šiaudinio sodo formą. Jau tris dešimtmečius sodus rišanti kūrėja rišimo paslapčių neslepia ir dosniai dalijasi savo žiniomis bei patarimais su visais norinčiais. „Sodas, kaip ir visi nuostabūs dalykai, yra genialiai paprastas dalykas. Jam sukurti reikia tik šiaudų, kantrybės ir mokėti surišti vieną vienintelį mazgą. Tai pagrindas. O paskui tiems, kurie nori, viskas ir pavyksta“, – sako meistrė.
Edukacijų alėjoje bus galima pasigaminti adatinę iš tekstilės, susukti žalvarinį žiedelį, iš pievų augalų surišti verbą, nusilipdyti puodelį ar molinį žaisliuką – savo vertingais patarimais kūrybiniu keliu ves patyrę amatų meistrai, o žiūrovams teliks smalsiai tyrinėti ir išbandyti!
Folkloras kitaip – sintezė su šiuolaikiniais muzikos žanrais
Nuo 2011 metų į šventės programą įtraukti postfolkloro vakarai pritraukia vis gausesnę jaunosios kartos auditoriją. „Jei anksčiau muzikinis folkloras buvo suvokiamas kaip muziejinė vertybė, kurią svarbu išsaugoti ir autentiškai atkartoti, – sako organizatoriai, – tai šiais laikais šią muziką atlikėjai pateikia savitai, kūrybiškai, ieškodami naujo skambesio, kitų išraiškos priemonių, o tai leidžia šiuolaikinei visuomenei patraukliau pateikti šimtmečius skaičiuojančias tradicijas.“
Šįkart scenoje – jau antrą dešimtį savo egzistavimo metų skaičiuojanti grupė „Ūkanose“, dažnai vadinama Lietuvos folkmetalo flagmanais. Grupė meistriškai atgaivina senąsias lietuvių liaudies dainas, aranžuodama jas metalo muzikos stiliumi, taip ragindama tautiečius nepamiršti savo šaknų ir tradicijų, o užsieniečius pažindindami su mūsų išskirtine, baltiška kultūra. Repertuare – įvairios tematikos dainos: nuo galingų karo dainų iki sutartinių apie žmogaus ryšį su gamta bei siautulingų vakarėlio dainų.
Gamtos išdaigos teaplenks šventės dienas
Šiam renginiui reklamos beveik nė nereikia – tris dienas trunkantis renginys su labai įvairia programa ir dalyviais iš visos Lietuvos suburia liaudies muzikos mylėtojus, kurie specialiai atvyksta su šeimomis, draugų būriais, pritraukia vietinę bendruomenę ir poilsiautojus iš Lietuvos ir užsienio šalių.
Vienintelė bėda, kad paprastai šios šventės neaplenkia gamtos išdaigos: jei viena diena būna puiki, tai kitą dangus prapliumpa lietumi, jei nelyja, tai termometro stulpelis pakyla virš 35 laipsnių, o jei oras visai neblogas, tai vėjas virš galvos kelia sijonus.
Anot L. Balčiūnienės, tikimasi, kad šventės metu vyksiančios veiklos ne tik leis giliau pažinti regionų papročius, bet ir užtikrins papročių, folkloro tęstinumą ir išsaugojimą, išryškins regionų kultūrinį identitetą. Specialiai šiai šventei sukurtos programos neliks užmaršty, nes vėliau kolektyvai jas atliks savo krašto bendruomenių renginiuose. Belieka tikėtis, kad gamta pokštų neiškrės ir šventės metu Perkūnas ramiai miegos.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Druskininkų savivaldybė.
Parengė Ramunė Tarandė
Visa šventės programa: bit.ly/Folkloro_svente_2024
